Tikras miesčionis – „Wagner METROPOLITAN“

Tegul meta į mane akmenį tas, kas neturi nė vienos priklausomybės.

Aistra, azartas, pomėgis, iššūkis, įsipareigojimas, emocinis prisirišimas, asmeniniai poreikiai… Mes esame surišti ir supančioti įvairių vilionių grandinėmis…

Regis, priklausomybės padeda išsklaidyti kasdienybės rutiną ir neutralizuoti nuobodulio nuodus. Vienos jų naivios ir žavios, o kitos – fatališkos ir pragaištingos. Pavyzdžiui, smaližiavimas ar pinigų taškymas pirkiniams nekelia tokio pavojaus kaip azartiniai žaidimai. Beje, sunkiausiai atsikratyti polinkio į azartinius lošimus. Ne į alkoholį, narkotikus ar dar kažką. Taip teigia psichoterapeutai. Dar manoma, jog alkoholis sukelia gerokai mažesnę fizinę priklausomybę nei antidepresantai.

Skandinavai pirmauja pasaulyje pagal antidepresantų suvartojimą. Kas su jais negerai? Gal viena iš priežasčių yra ribojamas alkoholio prieinamumas? Išimtis – Danija: viena iš pasaulio lyderių pagal antidepresantų suvartojimą. Nors Danijoje alų galima vartoti nuo 16 metų, ji pripažinta kaip daugiausia laimingų piliečių turinti valstybė. Kaip jums tokia statistika?

Labiausiai mane stebina tai, kad Lietuvoje azartinių žaidimų reklamos persekioja lyg šešėlis: televizijoje, internete, miesto gatvėse… Ar nebus kaip tame posakyje: nuo vilko ant meškos?

Priklausomybė nuo audiofilijos tampo mano gyslas jau ne vieną dešimtmetį. Šis iš pažiūros toks nekaltas pomėgis turi vieną šalutinį poveikį: kiekvienas žingsnelis Olimpo link reikalauja vis didesnių išlaidų.

Norėdamas apibūdinti audiofilijos sąvoką, išskirčiau tris pagrindinius elementus: technika (domėjimasis garso atkūrimo įranga), muzika (gilinimasis į garsų prigimtį) ir kolekcija (muzikos įrašų kolekcionavimas). Jei tave domina tik muzika, esi tiesiog žmogus. Jeigu tu kvaisti nuo muzikos ir aistringai kaupi muzikos įrašus – tu melomanas. Jei garso techniką iškeli aukščiau už turinį (muziką), o perklausoms daugiau kaip 15 metų naudoji tuos pačius kūrinius, telpančius viename CD, tikriausiai tu esi inžinierius arba akustikos asas.

Audiofilijoje, kaip ir sporto šakose, yra trys pagrindiniai etapai: mokyklinis, studentiškas ir aukščiausia lyga. Daugelis melomanų neperžengia studentiško etapo: neperka aukštesnio lygio garso technikos. Tiesiog pasikeičia prioritetai.

Kita vertus, patekti į aukščiausią audiofilijos lygą ir išsilaikyti joje – mažai kam įkandama užduotis. Pagal pomėgiams skiriamas išlaidas (laikas + pinigai) aš tai prilyginu alpinizmui, buriavimui ar giluminiam nardymui. Kiekviena aukštuma geometrine progresija didina išlaidas.

Mano pasirinktas kelias į audiofilijos aukštumas vingiuotas ir spygliuotas. Laiku susivokiau, kad finansiškai neišgalėsiu taip toli nužengti (nei Dievas, nei tėvas tiek neįkrėtė). Veikiausiai tai tik į gera, nes labai lengva prisirišti prie vienos ideologijos, prie vienos garso atkūrimo sistemos. Yra net tokių, kurie savo audiofilines idėjas paverčia religija ir visokeriopai keikia jais netikinčius. Šiuo atveju mane labiausiai stebina personos, suteikiančios tribūną religiniams fanatikams.

Kam dar ne aišku: čia, šiame tinklaraštyje, aš pirmiausia rašau sau ir dėl savęs. Tai mano bilietas, viza, kelialapis ir teleportacija į paralelinius muzikos pasaulius. Ten, kur muzikai atkurti metamos didžiulės pastangos ir ištekliai. Pas žmones, galinčius sukurti neįtikėtinų dalykų, turinčius šviežių idėjų ir jau nuveikusius nemažai reikšmingų darbų. Ten, kur paprastuoju būdu neprisibelsi. Deja, apie tai atvirai kalbėti ir rašyti galima retai. Kol kas ir mano rodomų darbų geografija bei turinys stipriai apriboti.

Sakoma, kad įkyrumas yra antroji laimė. Gal. Na, ir vėl broliukai latviai iš bendrovės PRO1 SOUND STORE. Nejaugi pas juos tokie prasti popieriai, kad nuolat veržiasi į mūsų kraštus? Šįkart man prireikė nemenkų pastangų teisinantis prieš save ir skaitytojus, kodėl vėl ėmiausi rašyti apie brāļi latvieši. Tarytum nebūtų apie ką daugiau pasakoti. O gal nutiko kažkas tokio, kas mane išties suintrigavo?

Pirmiausia buvo pakutenta mano savimeilė. Sakoma, jog pranašu savo namuose nebūsi. Nežinau, nežinau… Turbūt man pataikauja. PRO1 SOUND STORE atstovai teigė, kad įsiklausė į mano kritiką ir net paprašė šiokios tokios pagalbos. Jei atvirai, tokios kalbos nevertos ir sudilusio skatiko.

Pirmame plane – „Wagner METROPOLITAN“

Net ir latvių atvežtos gan įspūdingos išvaizdos garso kolonėlės „Wagner METROPOLITAN“ nebūtų taip sužadinusios mano smalsumo, jei nežinočiau, kas už jų slypi. Tai – Leonidas Burcevas iš Sankt Peterburgo (Rusija). Pirmą kartą Leonidą sutikau maždaug prieš 10 metų Maskvoje vykusioje garso technikos parodoje. Tuomet jis parodos lankytojams demonstravo savo gamybos garso kolonėles. Jei mano atmintis neklysta, jų betoninis korpusas buvo dengtas natūralia oda. Apskirtai L. Burcevas yra gerai žinomas Rusijoje ir už jos ribų kaip garso režisierius, daug metų įrašinėjęs orkestrų muziką koncertų salėse. Jo darbų sąraše yra nemažai pasaulinio garso atlikėjų. Pasiekęs savo karjeros piką, Leonidas Burcevas, kaip ir dera genijui, nusprendė, kad pasaulyje nėra tinkamos garso technikos kokybiškiems įrašams atkurti, ir pasiryžo pats ją sukonstruoti. Taip užgimė bendrovė „Burcev Audio“, kuri vėliau buvo perkrikštyta „Wagner Audio Lab“. Burcevo įmonė konstruoja ir gamina įvairius garso atkūrimo įrenginius: garso kolonėles, ausines, SAK (angl. DAC), garso stiprintuvus ir t. t. Viena ausim nugirdau, kad Leonidas Burcevas norėtų ateityje apsiriboti tik garso kolonėlių konstravimu ir gamyba. Būtent jo naujausias kūrinys METROPOLITAN (prototipo būsenos) atkeliavo pasirodyti į Lietuvą.

Reikia pripažinti, kad „Wagner METROPOLITAN“ yra savadarbės garso kolonėlės (ne gamyklinės). Tad šiuo atveju mes turime puikią virtualią galimybę jas palyginti su lietuviškos savadarbystės šedevru AS NIDA (šiai temai esu skyręs nemažai laiko).

Pradėsim nuo kainos: „Wagner Audio Lab“ naujo gaminio kainininkas prasideda nuo 80 tūkst. eurų (gali siekti ir 150 tūkst.). Taigi, šiuo atveju kaina nenustebinsiu, nes kažkodėl vieno žmogaus orkestras atsieina gerokai brangiau nei komandinis darbas. METROPOLITAN kolonėlių (kaip ir paprastesnio modelio MARIINSKY) esminis ypatumas – nė vieno gamyklinio komponento (gal tik vienas kitas). Čia jums ne į pačių sukaltą korpusą sukišti elektronikos detalių parduotuvėje nupirktus garsiakalbius ir kt. „Wagner Audio Lab“ patys gamina garsiakalbius (pavadintus „Siegfried“). Dabar įdėmiau: garsiakalbių rėmai išlieti iš bronzos, naudojamas cerkvių varpams gaminti, pritaikius tas pačias technologijas. Garso ritės, membranos (iš celiuliozės), magnetinė sistema ir t. t. – viskas paties padaryta ir sukonstruota (http://walab.de/tehnologii/din-gol-siegfried.html). Beje, dažnių atskyrimo filtruose naudojami savadarbiai kondensatoriai, varžos bei ritės.

„Wagner Audio Lab“ gamybos garsiakalbis „Siegfried“

Kaip žinome, AS NIDA buvo derinama privataus namo svetainėje ir kieme. Na, dar kartą susikaupkim: „Wagner Audio Lab“ garso kolonėlės ir garsiakalbiai buvo derinami koncertų salėje grojant gyvam orkestrui, pasitelkus garsius muzikantus ir dirigentus (http://walab.de/filosofiya.html).

Jei Leonidą Burcevą palygintume su AS NIDA inžinieriumi, skirtumas būtų dešimteriopas. Visko gerokai daugiau – patirties, darbo praktikos, išsilavinimo, žinių, ir, žinoma, demagogijos, arogancijos bei narcisizmo. Tad nenuostabu, kad L. Burcevo vizitinėje kortelėje parašyta ne „inžinierius“, ne „akustikas“, o tiesiog – „genijus“.

Lempinis garso stiprintuvas „Audio Note Ongaku Shinguru“

Liko atsakyti į dar vieną svarbų klausimą: kaip skamba „Wagner METROPOLITAN“ garso kolonėlės? Mano atsakymas bus labai trumpas – skamba kitaip. Tiesos dėlei pasakysiu, kad perklausa vyko akustikos atžvilgiu gan sudėtingoje patalpoje: joje esu girdėjęs įvairių akustinių sistemų. Lygindamas su dabar ten esančiomis kolonėlėmis „Westlake TM-3VF“ galiu teigti, jog „Westlake“ man labiau priimtinos pagal skambesio atvirumą ir ryškumą. Pavyzdžiui, prisiminus, kaip toje pačioje erdvėje garsą atkūrė „Tannoy Westminster Royal SE“, man labiau patiktų „Wagner METROPOLITAN“. Kadangi parodytas METROPOLITAN modelis kol kas yra prototipo stadijoje, tad ir išvados spontaniškos. Sakykime, kad šiose kolonėlėse įžvelgiu potencialą, nors varpų skambesio taip ir neišgirdau.

Perklausa vyko akustikos atžvilgiu gan sudėtingoje patalpoje: joje esu girdėjęs įvairių akustinių sistemų.

Pabaigoje norėčiau pranešti intriguojančią žinią. Prekyboje jau pasirodė lietuviška kosmetika NIDA. Tad greta su Kuršių nerijos perlo vardu pavadintų lietuviškų garso kolonėlių dabar turime ir kremų. Taip sakant, patepus geriau slysta, lenda… Gal kada ir sulįs. Klausimas lieka atviras: kam, į ką ir kada.

Gamintojo nuotrauka

One Comment

  • hombre parašė:

    ne kaskart parasau,bet skaitau visada. kiekvienas naujas straipsnis, man didelis dziaugsmas-ir cia,reikia padekoti kvarkui25-jis daznai primena,kad laikas paziureti,ar nera cia ko nors naujo…
    mes nebeturime gramofono-niekada ten neberasau… ten nevisprocio, del pinigu drebancio,bet net reklamos uzsakyti neisgalincio pensininko prieglauda, kur pries bet ka parasant,jau zinai atsakymus… ne pagal moksla…tik didelio jautrio garsiakalbiai…kontroliuojama sklaida…genelec…
    wtf??! nesu kazkas,kad reikalauciau, bet pasiulyti, manau galiu-estudio, galetu tureti savo foruma, melomanams, audiofilams, konstruktoriams… jei zmones galetu/turetu is ko- rinktis, matytume visai kitoky vaizda, lietuvos audio pasaulyje,bet deja, kolkas, turim tik retus,bet auksinio turinio, raimondo laiskus. aciu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 47 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Cambridge Audio EDGE NQ

Labai geras tinklo grotuvas – Cambridge Audio EDGE NQ. Išties geras, juolab kad kokybiškų tokio...