Nuo gramofono iki „High End“

Mintyse ima suktis epizodas iš filmo „Šuns širdis“ (1988 m., režisierius Vladimiras Bortko), kai pamąstau apie tinklalapio gramofonas.lt likimą (šiuo metu jis neveikia). Ta ištrauka, kai namų komiteto pirmininkas Švonderis su bendrais kreipiasi į profesorių Preobroženskį dėl patalpų padalijimo „po lygiai“. Tiesa, oficiali versija kita, bet… (visgi gyvenam didelės tolerancijos ir nutylėjimo laikais). Tad ilgus metus virtualiame klube gramofonas.lt vykusios diskusijos apie garso atkūrimą užtilo.

Šiandien dažnas pamiršta, kokia spalvinga mūsų kalba. Ypač specializuotose pokalbių svetainėse. Virtualiosiose erdvėse rimtai atrodyti besistengiantys internautai nedozuotai vartoja profesinį žargoną. Jie klaidina ne tik skaitytojus, bet ir patys save, nes nuolat pasiklysta vertime. Bet ne tai vadinamuosiuose internetiniuose forumuose mane erzina labiausiai. Mat juose, ypač agresyviai vykdoma partizaninė, piratinė, juodoji rinkodara. Ta iš „tamsiosios mėnulio pusės“, kuomet bandoma prakišti įprastinėje rinkoje nekonkurencingus produktus ir paslaugas (garso technikai dedikuotuose forumuose tai vyksta visuotinai).

Siekdamas didesnės įtaigos ir vaizdingumo, cituoju lietuvių klasiką V. Krėvę Mickevičių (knyga „Patarlės ir priežodžiai“, 3 t., 1934–1937 m.): (…) kokio bybio?

Keistų nutikimų kartai būna, kai kas tai pavadintų karma ar likimo pokštais. Ar tie patys personažai, kurie kitados sužlugdė diskusijų svetainę audioforumas.lt (buvo sąsajų su mano redaguotu žurnalu STUDIO), galimai įtakojo gramofonas.lt pasitraukimą iš interneto platybių? Tiesa, nuoširdžiai tikiu, kad pastarasis reiškinys laikinas. Tik štai, netikėta buvo išvysti feisbuke sukurtą grupę labai jau pažįstamu pavadinimu ir iki gyvo kaulo įsiėdusia pagrindinių dalyvių retorika. Tad pirmiausia noriu pasakyti, kad nieko bendra su šia kompanija neturiu.

Antra – išties, kokio bybio prie tos grupės jungiasi ir į diskusijas veliasi tie, kurie puikiausiai žino, kas ten diriguoja, kokius produktus ir paslaugas bando parduoti (prastumti) ir kokius metodus tam naudoja.

Na, ir trečiu punktu paklausiu, ar aš nesakiau ir nerašiau, ar man nebuvo priekaištaujama, kad vis apie tą patį?

Jei atvirai, tai durniau už pačią didžiausią durnystę –  perkelti į socialinius tinklus forumo apie garso techniką diskusijų kipišą su visais nešvariais darbeliais. Ne ką gudriau ir vėl išdirbti į šunies autą  „High End“ temą. Šioje teksto vietoje pasiūlysiu eilinį kartą kai kam pasibarstyti galvą pelenais (citata iš knygos „Sinuhė egiptietis“, aut. Mika Waltari) bei pridėsiu nuo savęs dar keletą išvedžiojimų.

Daug ką galima paaiškinti vos keliais sakiniais, kad ir termino „High End“ reikšmę. Tai – aukščiausia garso technikos klasė, aukštoji mada, sujungianti meninę ir techninę įrenginių vertę, tai, kas brangiausia ir sunkiausia pasiekiama vartotojų elektronikos rinkoje. Pats terminas atsirado Hi-Fi aukso amžiuje (1970– 1980 metais), siekiant atskirti kokybišką (angl. high fidelity) techniką nuo dar kokybiškesnės „High End“ (vėliau šiuo terminu buvo pradėta spekuliuoti ir kitose srityse).

O tikriausia tiesa iš visų tiesų yra ta, kad Lietuvoje nėra „High End“ gaminių rinkos, kitaip tariant, nėra pirkėjų. Tie, kas mūsų krašte turi aukščiausios klasės garso atkūrimo techniką, ją įsigijo ne staigaus impulso pagauti. Tai nėra toks apsipirkimas – atėjau, pamačiau, nuroviau. Mano pažįstami „High End“ savininkai aistringai domisi muzika ir garso atkūrimu vidutiniškai 30–50 metų. Jie yra išbandę beveik viską, visaip ir su visais: kažkieno savadarbes sistemas, įvairiai perdarytą ir patobulintą techniką, vintažinę aparatūrą, kuri jų jaunystėje buvo labai šiuolaikiška ir t. t. Kai kas ypač brangią įrangą perka užsienyje, bet dažniausiai tai ilgus metus vykstantis mainai į vis aukštesnio lygio arba į kito formato ir (ar) tipo modelius. Geras pardavėjas randa būdų, kaip su logiška priemoka iškeisti turimą kliento garso atkūrimo įrenginį į brangesnį (geresnį, naujesnį ar kt.). Štai tokie tai laiptai į „High End“, kuriais kai kurie lipa jau pusę šimtmečio (gal daugiau).

Kuo skiriasi pigios garso atkūrimo sistemos nuo brangių ir dar brangesnių?

Įsivaizduokite save mylimos grupės ar atlikėjo koncerte, pavyzdžiui, didžiulėje arenoje ar stadione. Pradėkime nuo bilieto. Kuo arčiau scenos, tuo brangiau, o patekti į VIP zoną apskritai gali tik išrinktieji (arba su akreditacija). Štai kiek kainuoja apsilankyti garsiausiosiose pasaulio koncertų salėse, išgirsti įžymiausių operos solistų, muzikantų, orkestrų (dirigentų darbą)? Ten bilietas gali atsieiti kelis tūkstančius eurų ir dar daugiau.

Sakykim, aš ką tik grįžau iš roko koncerto milžiniškame stadione. Nesvarbu, kur buvau: ar prie pat scenos, ar kažkur viduryje, ar tolimiausioje tribūnoje, namo parsinešiau galingą teigiamų emocijų užtaisą. Taip, aš ten buvau! Apskritai prie pat scenos veržiasi tik labai menkas klausytojų būrelis, VIP zonoje – tik vienetai. Kai kurie nemato reikalo brautis į priekį arba mokėti gerokai daugiau už renginį tik tam, kad būtų arčiau muzikantų. Na, pavyzdžiui, bažnyčioje, susirinkime ar kokiam tai renginyje priekinės sėdimosios vietos gan dažnai lieka pustuštės.

Panašią analogija išvesčiau su namų garso sistemomis: kuo aukštesnės klasės technika, tuo arčiau muzikinės scenos perkeliamas klausytojas. „High End“ – VIP zona geriausiose pasaulio koncertų salėse.

Daug kartų teko bandyti to paties prekės ženklo, skirtingos kainų kategorijos garso kolonėles toje pačioje patalpoje, su ta pačia elektronika. Jei gaminiai yra pripažinto, didelę patirtį turinčio gamintojo, tai dažniausiai kaskart keičiant į aukštesnės klasės modelius muzikos atkūrimo kokybės pokyčiai nėra itin akivaizdūs. Visgi kuo arčiau scenos, tuo daugiau detalių galima įžiūrėti, išgirsti (panašiai kaip koncerte). Pavyzdžiui, atokiausioje eilėje galima matyti nebent atlikėjų kontūrus arba tik priešais esančių klausytojų pakaušius. Ir taip, žingsnis po žingsnio, vaizdas vis ryškėja.

Kai esi arti scenos, gali įžiūrėti ne tik muzikantų veidus, bet ir jų išraišką, mimiką… Išgirsti subtiliausius muzikos niuansus. Taip, tai ir yra „High End“. Tiesa, ekstremalūs kai kurių užkietėjusių audiofilų eksperimentai man primena apsvaigusio fano bandymus užsilipti ant scenos ir išplėšti mikrofoną iš atlikėjo rankų. Čia jau kita tema, ne šį kartą.

Vis dėlto kai kuriuos per ryški šviesa ar per aiškus vaizdas gali erzinti, kaip ir per didelis garsas. Kai kam įdomiau, kai išlieka daugiau paslapties, kai vaizdas liejasi lyg per rūką, o ne rodomas su visomis smulkiausiomis detalėmis ir dar gerokai išdidintas.

Man jau juokinga kalbėti ir rašyti apie stereofoninį garso rašymo ir atkūrimo formatą, visuotinai naudojamą daugiau nei 60 metų. Juk dauguma įrašų iki šių dienų yra su užrašu STEREO. Bet dar keisčiau matyti, kai žmonės labai nepatogiai jaučiasi klausydami muzikos per kokybišką stereosistemą (su kokybišku įrašu) sweet point pozicijoje (klausymo zonoje tolygiu atstumu iki garso kolonėlių) ir stengiasi kuo greičiau iš ten pasitraukti. Taip, STEREO galima vadinti intymiu būdu perteikti muzikos turinį per namų garso sistemą. Gal dėlto kai kurie pasijunta lyg nuogi prieš minią. Sakytum, pabūgo užkalbinti patikusią moterį (ar vyrą), atsitraukė į šalį ir pajuto nuoskaudą. Ne kartą teko stebėti, kaip galiausiai traukiasi tinkamos stereosistemos ieškantys melomanai, nes jiems nejauku, kai prieš juos tarsi gyvi stovi muzikos atlikėjai. Geriau, kai garsai tarytum skamba galvoje (tai jiems įprastesnė būsena).

Kalbant apie namų garso technikos vartojimo įpročius, dažniausiai kokybiškos Hi-Fi ar „High End“ technikos turėtojai nors kartą per savaitę perklauso vieną ar kelis albumus kaip koncerte (sweet point zonoje). Tiems kitiems specialistams  muzika namuose dažniausiai tėra garsinis fonas.

Grįžtant prie audioforumų temos sakyčiau lietuviška patirtis yra ganėtinai skurdi. Kažkiek daugiau įvairovės turėjo gramofonas.lt, o šiaip tai didelė dalis tekstų parašyta ir rašoma su rusišku akcentu (pažodžiui versta iš rusų kalbos, rusiška sakinių konstrukcija ir t. t.). Beje, rusiški žurnalai apie garso ir vaizdo techniką, devintame dešimtmetyje pas mus papuldavo kaip suvenyrai (kontrabanda), kiek vėliau buvo jais pradėta prekiauti ir oficialiai. Pavyzdžiui, rusiškas „Stereo & Video“ leistas nuo 1994 metų, o pirmieji mūsų nacionaliniai leidiniai vartotojų elektronikos temomis pasirodė tik po 2000-ųjų. Ir jei didžiuosiuose rusiškuose forumuose jau senokai žaidžiama atviromis kortomis, pas mus vis dar bandoma daug ką vynioti į vatą (maskuoti savo tikruosius ketinimus ir kt.).

Ne per seniausiai teko bendrauti su rusu, teigiančiu, kad sukūrė geriausią pasaulyje akustinę sistemą, o jo vizitinėje kortelėje prie pareigų parašyta tiesiog – GENIJUS. Jų konstruktorius yra žinomas garso operatorius ir inžinierius, dirbantis su pasaulinio masto žvaigždėmis. Tuomet, kaip bendravom, Italijoje jis įrašinėjo orkestrų koncertus naudodamas tik du mikrofonus, tiesiai į analoginį skaitmeninį keitiklį (bus noro, papasakosiu daugiau). Jo žodžiais, labiausiai muziką gadina garso režisieriai. Galima apie tai diskutuoti… Turiu aš to genijaus darytus įrašus, man jie įdomūs, patinka. Žinau būdą, kaip oficialiai galėčiau jais pasidalinti, bet kokia prasmė?

Skaitant užsienietiškus forumus gali stebinti nuomonių įvairovė, informacijos gausa bei rimti analitiniai tekstai. Aišku, juose lygiagrečiai teka juodosios rinkodaros upeliukai. Kiek teko bendrauti su užsienio, įskaitant ir Rusijos specializuotos žiniasklaidos atstovus, schema visur gana paprasta, nieko bendra su supergaliomis ar rinkos dydžiu. Tiesiog ankščiau ar vėliau vieną kitą garso technikos entuziastą užpisa (išsireiškimo šaltinis – „Laisvės TV“) vieno kito forumo dalyvio manipuliacijos, demagogija ir kt. Tuomet entuziastas, galintis tai sau leisti, paremia kitą entuziastą, gerai valdantį plunksną, arba suranda sau „ghostwriter“.

Deja, ši schema Lietuvoje neveikia. Čia panašu į sėkmingų verslininkų atėjimą į valdžią: gal jų patirtis ir idėjos duotų naudos valstybei, bet koją dažniausiai pakiša politinės komunikacijos patirties stoka ir per didelis pasitikėjimas savimi. Pavyzdžiui, patyręs politikas į viešumą eina, į darbus kimba turėdamas stiprų užnugarį (kalbos rašytoją, įvaizdžio formuotoją, analitiką ir t. t.). Tad nenuostabu, kad gan dažnai TV ekrane verslo atstovai atrodo nerangiai. Kai esi pasiekęs didelių aukštumų kurioje nors srityje, gali atrodyti, kad esi puikus visur kur. Vieną rytą prabudęs tampi architektu, dizaineriu, rašytoju, gal net poetu ir filosofu. Tiesa, dar nesutikau nė vieno, kuris, susapnavęs, jog yra genialus chirurgas, kitą dieną puolė operuoti.

Aš rašau apie garso techniką dažniausiai tuomet, kai reikia pratęsti vizą audiofilų pasaulyje. Brangus tai malonumas, bet, kaip sakoma, širdžiai neįsakysi. Tiesa, ne kartą esu girdėjęs iš specialistų, kad sunkiausiai gydoma priklausomybė nuo azartinių žaidimų, ji sunkesnė nei alkoholio ar narkotikų priklausomybė. Pastaruoju metu man kyla įtarimas, kad sunkiausiai įveikiama priklausomybė yra komentarų rašymas naujienų portaluose, na, ir specializuotuose forumuose. Taigi, forumiečiai, turiu jums pasiūlymą naudingiau išnaudoti savo resursus internete. Jei taip norisi kovoti su sistema, griebkitės antrinės rinkos apžvalgų ir rekomendacijų.  Juk dauguma muzikos mylėtojų neturi pakankamai lėšų geidžiamai garso technikai ar tiesiog žmona neleidžia išlaidauti. Patys juk ne kartą rašėte, kad, tarkim, iš naudotos technikos už kelis šimtus eurų galima sukomplektuoti gerą stereosistemą. Čia jau galite drąsiai kandžioti gamintojus, pardavėjus bei vienas kitą.

Pabaigoje kaip teigiamą pavyzdį norėčiau paminėčiau feisbuko grupę „Tie, kas klausosi vinilo“, kur ir aš protarpiais užmetu akį. Apskritai tie, kas klausosi vinilo, dažniausiai pirmenybę diskusijose teikia muzikos įrašui, o tai ir yra svarbiausia. Tam ir skirta garso atkūrimo technika. Tik, mielieji, atsiribokite nuo temų apie audiofilinius laidus ir kabelius, nes tuomet jūsų diskusijos virsta turgumi su blogu kvapeliu, ne jūsų tai, ir tiek.

There are no comments yet

Why not be the first

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 45 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Atgarsiai iš „X-Fi Show 2018“

Kaskart sugrįždamas į Olandiją (Nyderlandus) jaučiu ypatingą jaudulį, sentimentus ir visišką atotrūkį nuo realybės. Juk...