Netiesa, kad yra tik viena tiesa!

Nukopijavus vieną autorių bus plagiatas, nukopijavus 10 autorių – mokslinis darbas. Ar teko girdėti tokį posakį? Kuo daugiau cituojame iškilias asmenybes, tuo išmanesni atrodome savo pašnekovams… Tokie kaip išmanusis telefonas, išmanusis televizorius ir t. t. O gal taip savo neišmanymą tiesiog dangstome slėpdamiesi už kitų nugarų?

Pastebimai pagyvėjus Hi-Fi ir High End garso technikos rinkai širdis linksta vėl pastudijuoti šį nekasdienių gaminių segmentą. Nors asmeniškai man ne ką mažiau įdomūs ir žmonės, kurie garso aparatūrai skiria išties daug savo laiko ir lėšų. Net drįsčiau manyti, kad audiosistemos derinimas svarbesnis nei atskiri jos komponentai.

Prakalbę apie garso technikos aukštąjį pilotažą neišvengiamai susiduriame su įvairiais audiofilų terminais ir frazėmis. Pats reiškinys ir vartojami posakiai – tai lyg nuolatinė kova tarp tiksliųjų ir ezoterinių mokslų. Pavyzdžiui – šiltas arba šaltas garsas. Kaip moksliškai galima tai apskaičiuoti?

Šis ir dar keletas ateityje planuojamų paskelbti straipsnių turėtų atskleisti, kas, mano galva, turėjo didžiausią įtaką dabartinėms audiofilų tendencijoms Lietuvoje, Hi-Fi ir High End garso technikos vartotojams bei žinovams.

Dar prieš 20 metų britas ir amerikietis parašė vieną tokį straipsnį. Nors tuomet abu autoriai atstovavo vienam prekės ženklui, tačiau jų rašinys prasiskverbė į įvairias audiofilų bendruomenes, sukėlė dideles diskusijas ir vienokia ar kitokia forma cituojamas iki šiol. Tikrai ne kartą girdėjau, kaip diskutuojant dar prieš du dešimtmečius paskelbtos straipsnio autorių mintys oponentams pateikiamos kaip savi atradimai. Kartą vieno tokio išminčiaus paklausiau: gal tu pakeliui į AUDIO PRAGARĄ? Pašnekovas taip ir nesuprato, ką aš turėjau omenyje.

Taigi Jūsų dėmesiui 1993 metais Leonardo Norwitzo (JAV) ir Peterio Qvortrupo (Didžioji Britanija) paskelbto straipsnio „Ar jau esate pakeliui į AUDIO PRAGARĄ?“ lietuviškas variantas (tekstas buvo spausdintas žurnale STUDIO).

Siekiant autentiškumo vietomis prasilenkta su lietuvių kalbos taisyklėmis ir stilistika (kaltas sudėtingas ir sunkiai apibrėžiamas audiofilų pasaulis).

Ar jau esate pakeliui į AUDIO PRAGARĄ?

Mes, audiofilai, visuomet stengiamės paaštrinti savo gebėjimą vertinti garso įrangą. Tačiau metodai, kuriuos naudojame, gali lemti visiškai priešingus rezultatus, nei siekėme: nuobodulį ar nusivylimą savo audiosistema. Kitaip tariant, tai – AUDIO PRAGARAS. Atlikite trumpą testą ir sužinokite, ar jūs jau keliaujate šiuo keliu.

1. Ar mėginote greitai palyginti A ir B muzikos dalis, norėdami išlavinti atmintį?

2. Ar jūs atsinešate tuos pačius „etaloninius“ įrašus į kiekvieną perklausą, siekdami išsiaiškinti sistemos ypatumus ir išvengti klaidingo nežinomos muzikos vertinimo?

3. Ar vengiate leisti mėgstamą muziką, norėdami analizuoti objektyviai, netrikdomi muzikos teikiamo malonumo?

4. Ar manote, kad pagrindinė garso sistemos užduotis yra atkurti muziką? Ar galvojate, kad galite tiksliai įvertinti garso atkūrimo kokybę tik jei labai gerai žinote, kaip skamba gyva muzika?

5. Ar manote, kad jei jūs vertinate atsižvelgdami į dažnių diapazoną, signalo/triukšmo santykį, scenos dydį ir gylį, instrumentų atskyrimą ir balansą, tembrą ir teksto aiškumą, visi kiti galimai esantys muzikiniai aspektai nebesvarbūs?

6. Ar patyrėte, kad vienos garso kolonėlės yra itin tinkamos rokui, kitos – klasikai, o trečios – džiazui? Kaip šį reiškinį paaiškintumėte? Ar tai neišvengiama?

7. Kai klausiate savęs: „Kas yra teisingas standartas gyva muzika ar įrašas?“, ar teigiate, kad tai yra viena arba kita? Ar esate patenkintas savo atsakymu į šį klausimą?

Peteris Qvortrupas

Jei bent tris kartus į šiuos klausimus atsakėte „taip“, galite būti tikri, kad jūs, kaip ir daugelis kitų audiofilų, esate pakeliui į AUDIO PRAGARĄ. Jei atsakėte „taip“ į daugumą klausimų, jūs jau nebepataisomas; bet mes galime padėti, viltis visada yra. Jei atsakėte „taip“ į trečią klausimą, jums galbūt jau reikia garso egzorcisto pagalbos, nes jei jūsų garso sistema neteikia emocinio malonumo, tad kodėl neapsipirkinėjate „Sears“ parduotuvėse (amerikietiškoje „Maximoje“ – vert. past.)? Prieš pažvelgdami giliau į šio testo reikšmę ir jūsų atsakymus, prisiminkime šiek tiek istorijos – bus lengviau išsiaiškinti, kaip pakliuvome į šią painiavą.

Šiek tiek istorijos

Kai garso pramonė išaugo iš kūdikystės tarpsnio 1950-aisiais ir tapo komerciškesnė 1960-aisiais, buvo priimta vertinimo procedūra, pagal kurią garso atkūrimo kokybė buvo tiesiogiai siejama su besivystančių technologijų parametrais. Pasirodė, kad spauda ir daugybė gamintojų sudarė „suokalbį“. Jie rėmėsi teze, kad techninį tobulumą galima apibūdinti matuojant tik keletą duomenų (kurie laikomi svarbiais ir korektiškai gautais). Ši tezė buvo palanki ieškant garso tobulumo. Taip matuojant lyderius buvo lengva nustatyti. Toks „įrodymas“ leido atsirasti lengvoms rinkodaros strategijoms, kurios išsilaikė iki šiol, nepaisant nesuskaičiuojamų priešingų įrodymų, kuriuos pateikė mūsų klausa per daugelį klausymosi seansų. Apie 1970-ųjų vidurį šios tezės buvo tiek išplėtotos, kad pasidarė beveik nebeįmanoma pagerinti techninių duomenų.  Lenktynės dėl mažesnių iškraipymų, didesnio signalo kilimo greičio, geresnio slopinimo, platesnės atkuriamųjų dažnių juostos ir didesnio galingumo pasiekė aklavietę ir galų gale baigėsi.

Maždaug tuo metu pasirodė keletas publikacijų, kurios atmetė teiginį apie išmatuojamą garso kokybę (kaip tam tikrą techninį tobulumą) ir pateikė subjektyvesnį požiūrį esą muzikos klausymas yra daug naudingesnis už prietaisų rodmenis, o pagrindinis vertinimo kriterijus yra atkuriamos muzikos panašumas į gyvai atliekamą. Kai kurie „pogrindiniai“ žurnalai priimtus matavimus laikė nereikšmingais ar netgi žalingais vertinimo procesui, nes audiokomponentai, kurių išmatuoti techniniai duomenys identiški, skamba stulbinamai skirtingai.  Žurnalų apžvalgininkai ištisas valandas praleisdavo klausydami ir lygindami skirtingais komponentais atkuriamą muziką, norėdami išsiaiškinti, kada ji skamba geriausiai. Iš šios istorijos gimė „Auksinės ausys“, kurių vertinimais pasitikėjo daugelis vartotojų. Kas mėnesį atsirasdavo vis naujas produktas, kuris būdavo pripažįstamas kaip „geriausias“, bet dažnai skirtingų žurnalų ekspertų nuomonės labai skirdavosi. Tada pirkėjai išsirinkdavo ekspertą, kuriuo galėjo tikėti, vis labiau imdavo dvejoti ar galiausiai, viską metę, grįždavo prie saugesnio būdo – matavimo reikšmių.

Iki 1980-ųjų vidurio karuselė įsisuko – dauguma gamintojų visas pastangas nukreipė į išbandytą ir tikrą rinką, viliojančią gundančiais reklaminiais šūkiais ir vaizdais, aukštųjų technnologijų blizgučiais ir naujovėmis. Kitaip konkuruoti būtų pernelyg sunku. Įsivyravo nuomonė, kad jei komponentas ir jo reklaminis įvaizdis atrodo prabangiai, tuomet ir skambėti jis turi gerai. (Melomanų bendruomenę glumino ir perėjimas nuo analoginės prie skaitmeninės technikos: atsirado tokios akivaizdžiai absurdiškos sąvokos kaip „digital ready“ akustinės kolonėlės ir stiprintuvai, taip pat beveik pavyko perrašyti termino „dinaminis“ apibūdinimą).

Kiek mes žinome, nebuvo griežtos tos ilgai gyvavusios vertinimo metodikos kritikos, kuri, mūsų manymu, prisidėjo prie AUDIO PRAGARO , kuriame tūno daugelis mūsų. Nei vienas dabartinių mėgstamų metodų (matavimas ir techniniai duomenys, aklieji patikrinimai, norą mušt į ritmą sukeliantis veiksnys ar lyginimas su gyvąja muzika) nėra galutinis.  Taip pat nebuvo pasiūlyta jokia rimta alternatyva, kategoriškai nusakanti aiškią, pagrįstai įtikinamą metodiką, kuria būtų galima vertinti audiokomponentus ir garso atkūrimo sistemas. Būtent tai mes ir siūlome šioje esė.

Mes manome, kad pagrindinė priežastis, dėl ko tiek daug klausytojų atsidūrė AUDIO PRAGARE ar jau keliauja į jį, yra ta, kad jie nežino, koks jų garso sistemos tikslas, todėl naudojasi tokiu garso technikos komponentų vertinimo metodu, kuris dažnai lemia priešingą rezultatą. Jei sutinkate, kad jūsų garso sistemos tikslas – įtraukti jus į muzikos atlikimą emociškai, psichologiškai bei intelektualiai, tuomet mes norėtume jums pasiūlyti šio tikslo aprašymą.

Ideali garso sistema turėtų atkurti tikslų akustinį įrašo analogą

Jei taip, būtų labai naudinga aiškiai žinoti, kas tiksliai užkoduota mūsų įrašuose. Deja, tai neįmanoma. (Toks teiginys gali nuskambėti atsainiai, bet jis iš tiesų labai svarbus.) Jeigu ir dalyvavome visose įrašymo sesijose, savo jutimais mes jokiu būdu negalime suprasti elektrinės informacijos, kuri keliauja nuo mikrofonų iki juostelės (jau nekalbame apie CD ar plokštelę). Net jei dalyvavome įrašų perklausoje per operatoriaus monitorinę sistemą (skaitykite: „laikomą etalonine“), negalime remtis šiuo patyrimu vertindami kitą sistemą. Net jeigu galėtume išlaikyti atmintyje tą perklausos per monitorinę sistemą įspūdį ir įvertinti vietos pokyčius, toks žinojimas pasirodytų beprasmis nustatant sistemos ar jos komponentų tikslumą, nes visų pirma pati monitorinė sistema negali būti tiksli. Bet jei tai tiesa, kaip tinkamai įvertinti garso atkūrimo sistemos ar jos komponento santykinį tikslumą?

Senasis būdas: lyginimas pagal pavyzdį

Dabar turėtume nagrinėti pamėgtą metodą: paprastai yra naudojamas vienas ar daugiau atrinktų įrašų. Grojant po gabalėlį dviem skirtingomis sistemomis (arba ta pačia sistema, tik keičiant analogiškus komponentus), sprendžiama, kuri sistema (ar komponentas) priimtinesnė ar labiau atitinka jūsų įsivaizduojamą etaloną arba kuri „daugiau pasako“ apie įrašo muziką. Tai nebus veiksminga! …net jei naudotumėte tuziną įsivaizduojamai „grynakraujų“ įrašų, lygintumėte scenos dydį, dažnių diapazoną, tonų tikslumą, instrumentų išsidėstymą, aiškumą ir t. t., net jei lygintumėte vienos ir kitos sistemos emocinį atsaką savo atmintyje – jokio skirtumo. Rezultatas bus beveik tas pats: jūs tik sužinosite, kuri sistema (ar komponentas) labiausiai atitinka jūsų įsitikinimą apie tai, kaip turėtų skambėti įrašas. Kadangi nei įrašas, nei komponentai, kuriuos naudojame, nėra tikslūs jau nuo pat pradžių, šiuo metodu neįmanoma nustatyti, kuri sistema yra tikslesnė!

Metodinis nusižengimas yra vertinti tikslumą lyginant su pavyzdžiu ir naudojant netikslią įrangą – ne išimtis ir mūsų atmintis apie akustinius duomenis. Todėl pritaikę šį metodą teigiamai įvertinsite sistemą greičiausiai dėl malonaus įrašo, garso atkūrimo sistemos, patirties, atminties ir lūkesčių derinio; visa tai vargu ar pasikartos dėl ypač didelių įrašymo ir gamybos būdų variacijų. (Paklauskite savęs, ar sistema (komponentas), kuri daugumą jūsų pavyzdinių įrašų atkuria puikiai, visus jūsų įrašus atkuria vienodai gerai? Veikiausiai atsakymas bus „ne“: aiškindami kaltę suversite kitiems įrašams, o ne garso atkūrimo sistemai. Ne, mes nesiruošiame teigti, kad visi įrašai yra geri; bet visi įrašai yra daug geresni, nei jūs manote.)

Nujausdami, kad daugelis visa tai palaikys audiofilų erezija, raginame nepamiršti pagrindinio mūsų tikslo: užkirsti kelią nuoboduliui ir nusivylimui, susidomėjimą garso sistemų gerinimu padaryti malonų ir nukreipti jį teisinga linkme. Galiausiai būtina prislopinti norą pasitikrinti mūsų metodikos prielaidas apie tai, kaip turi skambėti įrašai ir garso atkūrimo sistemos. Pamatysite, jog tokie įsitikinimai beveik užtikrina kelionę į AUDIOPRAGARĄ. Mes ketiname parodyti, kad tikslumas yra vienintelis vertas tikslas (nors įrašo ar garso atkūrimo grandyje nėra nieko tikslaus); galimybės maksimaliai gerai atkurti įrašytą medžiagą yra didžiausios, kai atkuriama taip tiksliai, kaip tik įmanoma; ir kai mes turime tiek daug mūsų ausims pateikto įrašo, atsiveria didžiausios galimybės įsijausti į muziką. Lieka apibūdinti metodą, kuris leidžia padidinti šias galimybes.

Klausytojai, skelbią viską žinantys, todėl, kad dalyvavo įrašymo sesijoje, iš tiesų reaguoja į kitus, greičiausiai nesąmoningus požymius. Nė vienas negali tiksliai žinoti, kas yra įrašo juostelėje ar kitoje medžiagoje, net jei girdėjo įrašą per garso operatoriaus tikrinimo sistemą. Tas, kas galvoja, kad egzistuoja kažkokia „etaloninė“ atkūrimo sistema, perteikiantį lygiai tokį patį garsą kaip atliekant gyvai, tiesiog nesigilina arba nesupranta, kaip visa tai veikia. Pagaliau, jei ne įtaigos galia, Hi-Fi būtų nurašytas kaip sukčiavimas jau prieš dešimtmečius.

Prisiminkite eksperimentus, kuriuos atliko įvairūs Hi-Fi propaguotojai 1950-aisiais. Tada dauguma žmonių manė, kad jie klausosi gyvo atlikimo, bet pakilusi uždanga atskleisdavo įprastas Burtininko išdaigas. Tiesa ta, kad auditorija tiesiog klausėsi ir net nebandė kritiškai įvertinti, ką girdėjo. Tai mūsų prichologinė ypatybė: tikime tuo, ką matome, ir girdime tai, ką tikimės išgirsti. Tiktai cinikai ir paranojikai skaičiuoja klaidas, kai visi kiti puikiai leidžia laiką.

Kitas svarbus nesusipratimas yra susijęs su „įrašo tikrinimo įrangos“ veikimu. Tokios įrangos paskirtis yra parodyti, kaip (kad ir kas būtų įrašinėjama) skambės įrašas naudojant žinomą sistemą ir ištaisyti įrašymo procedūros klaidas. Nei įrašo inžinierius, nei pirkėjas niekada nesupras, ar įrašo tikrinimo sistema yra pavyzdinė, tiksli, net jei inžinierius kruopščiai renkasi įrangą, atsakingai ją išdėsto ir t. t. pagal tai, ką rodo jo įrašų tikrinimo duomenys. Jie juk turi ką nors naudoti. Geriausios įrašų bendrovės stengiasi naudoti tikrinimo sistemą, kuri geriausiai atskleidžia įrašo ypatybes.  Monitoringo komponentai niekada neturės lemiamos reikšmės – geriau garsą pateikti gali visai kita atkūrimo sistema, pavyzdžiui, tokia, kuri yra tikslesnė. Atkreipkite dėmesį – „tikslesnė“, bet ne „tiksli“. Kartoju: nėra tokio dalyko kaip tiksli sistema, tikslus komponentas ar įrašas. Audiofilai dažnai šiuos teiginius pamiršta, kai tik klausydamiesi pradeda vertinti.

Siūlomas metodas: lyginimas pagal kontrastą

Kai naudodami įprastą metodą klausomės tik dviejų garso atkūrimo sistemų, yra bent 50 % tikimybė, kad pasirinksime tikslesnę. Tačiau vertindami atskirus komponentus, kartu tikriname ir visą atkūrimo grandinę, todėl pastangas išsirinkti tikslesnį komponentą apsunkins tikimybė, kad kitos sistemos dalys yra netikslios, jei jos buvo parinktos naudojantis metodu, kuris remiasi išankstiniu nusistatymu. Kaip galime tikėti, kad tokiu būdu pasirinktas vienas komponentas neklaidins mūsų vertinat kitus atkūrimo grandinės komponentus?

Tam, kad suprastumėte, kokia sistema ar komponentas yra tikslesnis, reikia pakeisti testavimo eigą. Užuot lyginę keletą įrašų (manomai pavyzdinių), paklausykite daugiau įrašų (labai įvairių muzikos stilių ir įrašymo būdų) dviem skirtingomis sistemomis – išgirsite, kuri sistema geriau atskleidžia įrašų skirtumus. Šia procedūra gali pasinaudoti

kiekvienas, turintis ausis, tačiau būtina atsikratyti kai kurių įpročių ir nuostatų. Išrikiuokite porą tuzinų skirtingų įrašų: populiariosios muzikos vokalo, orkestrinės, džiazo, kamerinės, liaudies, roko, operos, fortepijoninės – tos, kurią mėgstate, bet nesate klausęs įrašų. (Labai svarbu vengti pamėgtų „testinių“ įrašų, manyti, kad jie atskleis jums tai, ką turite žinoti apie vieną ar kitą atlikimo parametrą, kadangi tokie įrašai tik padės jums patvirtinti ar paneigti lūkesčius, susijusius su ankstesniais „atlikimais“, girdėtais naudojant kitas sistemas ar komponentus.) Pirma per vieną sistemą, paskui per kitą paklausykite visų pasirinktų kūrinių vienu prisėdimu. (Abi sistemos gali būti visai skirtingos arba gali skirtis tik vienu komponentu: kabeliais, stiprintuvu ar kolonėlėmis).

Tikslesnė sistema yra ta, kuri atkuria daugiau skirtumų – didesnį kontrastą tarp įvairių įrašų.  Įsivaizduokite 1940-ųjų prisukamąjį gramofoną, atkuriantį įrašus: Al Jolsonas dainuoja „Swanee“ ir Filadelfijos orkestras atlieka Liudvigo van Bethoveno kūrinį. Šie įrašai skambės tikriau nei jų LP versijos per pakankamai gerą modernią garso sistemą. Tiesa? Mes ieškome atkūrimo sistemos, labiausiai išryškinančios šiuos skirtumus.

Vieni orkestro įrašai pateiks sceną gerokai platesnę už kolonėlių ribas, kiti ją sutelks tarp kolonėlių, kai kurie jų aiškiai atskleis instrumentų vietą scenoje, o kai kurie nelabai aiškiai, tarsi klausantis iš balkono. Vieni įrašai perduos pučiamuosius iš orkestro gilumos, kiti – iš priekio; vieni pritrenks milžiniška būgnų galia, kituose vos atskirsime timpaną nuo didelio būgno.

Mums nesvarbu, ar šie skirtumai susidaro dėl atlikimo stiliaus ar įrašo ypatybių, galbūt jie visiškai iškraipo tikrąjį atlikimą. Todėl lyginant dvi garso kolonėles būtų klaidinga manyti, kad tos, kurios visada pateikia gigantišką sceną gerokai už kolonėlių ribų, yra tikslesnės. Galbūt jums patiks, kaip audiosistema perteikia sceną, tačiau kitos kolonėlės, atskleidžiančios didesnius įrašų skirtumus, greičiausiai bus tikslesnės.

Vieni populiariosios muzikos įrašai pateikia mums rezonuojančius balsus, antri – sausus; treti kaip dalį instrumentinės struktūros, ketvirti apgaubia mus, palikdami akomponuojančius instrumentus ir balsus toli antrame plane; vieni yra nosiniai, kiti – gergždžiantys, kai kurie metaliniai ar atvirkščiai – šilti. Lyginimo pagal pavyzdį metodas priverčia teigiamai įvertinti tą atkūrimo sistemą, kuri atitinka išankstinę mūsų nuomonę apie vokalo pateikimą ir skambesį. Remiatės tokiais girdimų instrumentų duomenimis kaip santykinis dydis, forma, aukštis, svoris, aiškumas ir t. t. Ilgainiui vis labiau imate mėgti tam tikrą populiariosios muzikos vokalo pateikimą (orkestro ar fortepijono skambesį, roko trenksmą, džiazo intymumą, – tik jūs galite pasakyti ką) ir pastebite neabejotiną kai kurių įrašų panašumą. Tada mes dar labiau atitolstame nuo tiesos, šiuos įrašus pradedame laikyti „etalonu“ ir toliau ieškome tokio „teisingo“ kiekvienos audiosistemos atlikimo.  Jei jo nerandame, greičiausiai nurašome tą garso techniką kaip netikslią.

Deja, jokia audiosistema ir joks įrašas nėra tikslūs. Jei skirtinga garso atkūrimo įrangos nuolat pateikia muziką panašiai, ji turėtų būti netiksli iš esmės, nes tiesiog nėra dviejų identiškų įrašų, nebent jie padaryti sąmoningai. Nors ir yra kitų svarbių kriterijų, kuriuos turi atitikti tenkinantis audiokomponentas ar sistema, svarbiausia, kad muzikos klausymasis nesukeltų nuovargio.

Vienodumo pragaras

Naudodami lyginimo pagal pavyzdį metodiką neišvengiamai išsirinksite monotonišką garso atkūrimo sistemą, kupiną nuobodulį keliančių garsų. Paaiškinimas glūdi kokybiniuose įrašų skirtumuose (kurie nesusiję su muzikos stiliais). Jie gali būti atskleisti arba ne, priklausomai nuo atkūrimo sistemos galimybių. (Tai yra viena iš neginčijamų sričių, kurioje LP pranašumas prieš CD yra akivaizdus, nors neišmatuojamas, bet aiškiai girdimas; kalbame apie skambesio panašumą klausantis skirtingų CD, panašumą, kurio nėra klausantis įvairių LP).

CD atrodo beveik idealus: jokių atlikimo klaidų, bendras įrašymo ir atkūrimo triukšmo lygis mažesnis nei aplinkos triukšmo, esančio akustinėje aplinkoje, kurioje mėgaujamasi tikra muzika.  (Tai neturėtų būti suvokiama kaip pasiteisinimas dėl LP griovelių triukšmo). Kiekvienas pažįstame tokių klausytojų, kurie vertindami garso sistemas visą dėmesį nukreipia į triukšmą ar visišką įrašų atkūrimo vienodumą, o ne į muzikos atkūrimo ypatybes. Jų įprastas priekaištas:

„Šis įrašas taip neskambėjo per paskutinę mano perklausą.“ Ar kada nors pagalvojote, kad ieškant idealo galima labai atitolti nuo tikrovės. Turbūt didžiausias civilizacijos priešas yra ne karas, ligos ar stresas, tai – nuobodulys! Todėl privalome rasti laiko atsipalaiduoti klausydamiesi muzikos (jei esame nepakankamai talentingi groti). Kad tai būtų veiksminga, garso atkūrimo aparatūra turi perteikti kiekvieno įrašo individualumą. Kitaip apims nuobodulys – labai artimas panašumo giminaitis ir tiesioginis nuspalvinto ir iškarpyto garso įpėdinis. Šis dalykas ir subtilus, ir klastingas; mes privalome su juo grumtis, kad netaptume tokie pat, kaip ramus akustinis fonas, kuriuo greitai pavirs mūsų muzika… arba dar blogiau.

Reikalingas padrąsinimas

Kokybinių skirtumų lengva nepastebėti, jei mūsų metodikos tikslas yra prilygti „etalonui“; mūsų įprotis ieškoti panašumų į „etaloną“ sukelia keblumų, kai bandome narplioti kontrastų temą. Tai ji reikalauja daug didesnio susikaupimo ir įtraukia kiekvieną įsivaizduojamą intelektinę ir emocinę jungtį, kokią mes galime pajusti perklausę ne tik vieną ar du įrašus, o daugybe jų, skirtingų žanrų ir be galo skirtingų stilių, taip pat įrašymo metodų.

Kai mes susitelkę ieškome panašumų (tarp vertinamos sistemos ir kitos arba mūsų gyvo atlikimo atminties ir „visų geriausio garso“), natūraliai atkreipiame dėmesį į vertikalias (dažnių srities) arba statines (scenos) savybes. Tačiau garsinis tapatumo braižas būdingas ne tik dažnių sričiai, kur mes įprastai manome jį esant ir kur bandome atrasti tonalinį tikrumą, bet ir laiko sričiai, kur yra dinaminis kontrastas. Kai mes ieškome kontrastų, sutelkiame dėmesį į muzikos sklidimą, dinaminę skiriamąją gebą bei instrumentų ir vokalo sąveiką. Kai naudodami lyginimo pagal pavyzdį metodą siekiame įvertinti tonalinį teisingumą, patiriame, ko greičiausiai nebuvo įraše, tai – lyginimo su ankstesniuoju pavyzdžiu rezultatas. Kai nuspręsime, kad sistema turi trūkumų, nes ji vienodai neatkuria didelių scenų ar šiltų balsų, išsirinksime sistemą, kuri nusižengs kitiems tikslumo kriterijams, – ne visi įrašai gali atskleisti dideles scenas ar šiltus vokalus. Kai garso sistema atkuria vienų įrašų gigantiškas scenas, šiltus balsus, kitų – plokščias, suspaustas scenas, šaltus vokalus, tampa aišku, kad sistema netrukdo perteikti šių įrašų ypatybių.

Šio vertinimo metodo taikymas užima nemažai laiko, reikia įgusti; tačiau mes, audiofilai, esame žinomi kaip praleidžiantys ištisas valandas, bandydami išsiaiškinti tinklo filtrų arba maitinimo šaltinius atskiriančių įrenginių naudą ar žalą. Dar daugiau, po 2–3 valandų garso technikos komponentų lyginimo šiuo metodu atsirinkome vieną iš jų. Visiems laikams! Ir jei išsiaiškinome, kad nė vienas jų nėra aiškus nugalėtojas, greičiausiai galime padaryti išvadą, kad nei vienas jų nėra toks tikslus, kad galėtų atmesti kitą. Kitaip sakant, dabar turime metodą, kuris padės ieškoti tikslesnės audiosistemos .

Detalumas ir rezoliucija (skiriamoji geba)

Norėtume trumpai panagrinėti vieną iš įdomesnių klaidingų sampratų, įprastų audiokritikai. Daugelis klausytojų kalba apie garso atkūrimo sistemos skiriamąją gebą, turėdami omenyje jos savybę artikuliuoti „detales“, pavyzdžiui, prieš tai nepastebėtus reiškinius. Kai šie klausytojai sako, kad čia ar ten yra daugiau „detalių“, veikiausiai reaguoja į tarpusavyje nesusietus dažnių ir laiko mikroįvykius (teisingai susieti šie įvykiai būtų pateikę taisyklingą harmoninę struktūrą, ataką ir legato).  Kadangi šie įvykiai yra labai mažos trukmės ir neturi analogų tikrame pasaulyje, dėl iškreipto jų audiosistemos „meistriškumo“ įtikina klausytojus, kad jie girdi kažką nauja, ir tikrai girdi! Dėl to klausytojai lengviau patiki, kad tai, ką jie girdi, yra svarbu ir tikra. Tikėjimas dar labiau kurstomas, nes iš tiesų girdi. Tos „detalės“ tikrai ten yra; tik jų prasmė pakeista. Tiesa ta, kad mes išgirstame šias „detales“ tik per garso atkūrimo sistemą, bet niekada jų negirdime gyvai grojant.

Kita vertus, „rezoliucija“ (arba skiriamoji geba) yra rezultatas, gaunamas sujungus mikroįvykius. Kitais žodžiais, kai įvykiai yra tokie maži, kad „detalių“ beveik neįmanoma pastebėti. Kai šie įvykiai teisingai susiejami, mes išgyvename tikslesnio muzikinio atlikimo pojūtį. Panašiai suvokiame skirtumus tarp buitinės vaizdajuostės (šiais laikais labiau tiktų DVD disko – vert. past.) ir kino juostos. Atrodo, kad vaizdo įrašas pateikia daugiau detalių, aiškesnių atskirų vaizdinių įvykių; bet kino juostos skiriamoji geba gerokai didesnė. Jei ne faktas, kad vaizdo įrašo detalės susideda iš pakankamai didelių dalelių, palyginti su mikroįvykiais, egzistuojančiais garsų pasaulyje, mūsų galbūt neklaidintų terminas „detalė“ ir būtume vadinę ją teisingu vardu „grūdas“. Grūdėtumas sukuria ryškesnį įspūdį, ypač aukštųjų dažnių srityje, nes jie išsiskiria iš muzikinės tekstūros nenatūraliai pabrėžtai. Tikrai didelės skiriamosios gebos sistemose grūdėtumas išnyksta ir tampa vientisu sujungtų muzikinių įvykių srautu.

Tolesnė eiga

Mes primygtinai siūlome pasipriešinti refleksui lyginti dvi sistemas naudojant vieną įrašą. Gali prireikti keletos perklausų lyginant įrašų rinkinius, kol atsikratysite įpročio lyginti A/B būdu, kuris labiau skatina vertikalų, o ne horizontalų dėmesį muzikai. Jei analitiškai klausotės trumpų muzikos fragmentų junginėdami įrašą pirmyn atgal, nepajusite muzikos tėkmės ir jos visumos. Muzika ir jos atlikimas (kurie yra ar turėtų būti neatskiriami

dalykai) sužadina lūkesčius, kurie vėliau plėtojami arba atmetami. Neįmanoma įsigilinti į

šį muzikos aspektą lyginant A/B būdu – galbūt galimybė perteikti šią ypatingą muzikinės dramos kokybę yra vienintelis pats svarbiausias skiriamasis garso sistemų arba komponentų požymis.

Lyginimo pagal kontrastą metodas padės patikimai įvertinti likusią audiosistemos garso atkūrimo grandinę, tuos komponentus, kurie dar nebuvo šitaip testuoti. Kai išsirinksite tikslesnį komponentą, paaiškės, kad sistemos garsas ne visai patenkina: kuo tikslesnis komponentas, tuo daugiau atskleidžia visa atkūrimo grandinė ir geriau išryškėja jos trūkumai. Paskui reikia pasirinkti kitą funkciją sistemoje atliekantį komponentą

dažniausiai paprasčiau ir veiksmingiau pradėti nuo šaltinio – ir dar kartą lyginti pagal kontrastą kiekvieną komponentą paeiliui: kabelius, tinklo filtrus, stiprintuvus, kolonėles ir garso šaltinius.  Lyginimo pagal pavyzdį metodas nesiūlo mums būdo, kaip elgtis, kai dėl jo netobulumo neišvengiamai ateina nuobodulys ir nusivylimas. Lyginimo pagal kontrastą metodas, nors, kaip ir kiekviena garso sistema, nėra tobulas, leidžia mums labiau priartėti prie įrašo. Ir kuo daugiau komponentų pakeista naudojant lyginimą pagal kontrastą, tuo bus geresnis rezultatas. Beje, nuolat naudodami sistemos gerinimo kontrasto metodą ne tik būsite priversti praplėsti savo fonoteką dar nežinomais įrašais, bet ir pastebėsite, kad jūsų fonotekoje jau gausu įrašų, skambančių daug geriau, nei manėte. Taip jūs ne tik geriau susipažinsite su giliai lentynose laikyta savo kolekcijos dalimi, bet ir suprasite, kiek daug įdomios muzikos jau turite; ir štai audio ROJUS!

Melaginga yra nuomonė (nukreipianti daugelį audiofilų nuo kelio į AUDIO ROJŲ), kad garso sistema privalo perteikti kiekvieno tipo muziką konkrečiu būdu, neatsižvelgiant į įrašymo būdą. Tiksli atkūrimo sistema atkuria muziką taip, kaip ji buvo įrašyta į grojamą diską. Ji neinterpretuoja šios informacijos tam, kad atitiktų kokią nors išankstinę nuomonę apie tai, kaip muzika turi skambėti per audiosistemą .

(Darosi aišku, kodėl daugelis žmonių galvoja, kad vienos kolonėlės labiau tinka rokui, kitos klasikai; jei taip – abi jos yra netikslios). Kitaip sakant, jūs negalite paversti varlės princese, prieš tai nepavertę keletą triušių žiurkėmis.

Tik jei jūsų sistema sukurta būti kiek įmanoma tiksli, t. y. jei ji skirta atkurti dideliems kontrastams, tik tada galima tikėtis perteikti kiekvieno įrašyto muzikinio atlikimo unikalumą. Tik tada klausytojas pajus emocinį ryšį su kiekvienu įrašu – nesvarbu, ar tai bus instrumentinė ar vokalinė medžiaga. Nuobodulys ir nusivylimas yra neišvengiama alternatyva. Pagalvokite apie tai.

5 Comments

  • Česlovas P. parašė:

    Naudinga perskaityti, tik p. Qvortrupo požiūris toks anti-inžineriškas. Todėl man nepriimtinas.
    Čia daugiau lankosi jautresnės sielos muzikos mylėtojai, todėl… tik pasidžiaugiau.

    Kokybiškiausio Muzikos atkūrimo visiems e-Studio skaitytojams!

  • kuku parašė:

    kai Nidos bus tikslesnes uz AN tada ir uzskaitysiu si komentara

  • Česlovas P. parašė:

    Emocijas dedant į šalį, “tiesiausios” GAS (Garso atkūrimo sistemos) ieškotojams siūlyčiau tokį vertinimą:

    1. Absoliučiai tiesinė gali būti tik teorinė GAS. Deja, tokių pagaminti neįmanoma.
    2. Praktiškai galima pagaminti tiesinę GAS, bet tik tam tikrame (siauresniame) darbo diapazone.
    Tokias sistemas specialistai vadina – “tiesinėmis”. Daugiausiai tai studijiniai monitoriai, kuriais atliekama įrašų kontrolė. Tik mažuma muzikos mylėtojų turi tokias sistemas
    3. Dauguma buitinių sistemų gamintojų net nesistengia gaminti inžineriškai tiesines sistemas, nes tai labai susiaurintų rinką. Tarkime, kas gamintų elektrostatines ar kokias MBL, turinčias 81dB/W/m jautrį? AN, kainuojančias daug, bet duodančias specifinį muzikos atkūrimą, techninių privalumų neturinčias LP plokšteles, lempinius stiprintuvus, egzotinius laidus ir pan.

    Mintis paprasta, kuria naudojasi šiuolaikinė rinkodara – “visi kreivi medžiai savotiškai gražūs – rinkitės patys, gerbiamieji!”.
    Taip aš aiškinčiau dalyką, kurį paminėjo “Ku-Kūū…”

  • Darius parašė:

    Audio Note iki Nidos, kaip karvei iki kosmoso.

    • ku ku parašė:

      renkasi pirkejas-kiek parduota AN garso koncepcijos-kuri nepigi ir cia tik pvz ir kiek parduota(jei isvis-nors skubu uztikrinti jog cia ne mano reikalas) noname’inio brando su didele kaina ir dar didesniais trukumais tokiame kainu lygyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 47 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Cambridge Audio EDGE NQ

Labai geras tinklo grotuvas – Cambridge Audio EDGE NQ. Išties geras, juolab kad kokybiškų tokio...