Muzika, mokslas ir kodas „IFA2018GPC“

Netolimos praeities prisiminimai. 2018-ųjų balandžio dvidešimt kažkelinta. Vėlyvas vakaras, o gal jau po vidurnakčio. Nuo Tibro upės dvelkia švelnus pavasarinis brizas. Svaigulį bandau išsklaidyti giliai įkvėpdamas oro, prisodrinto itališkos virtuvės kvapų. Stengiuosi prisiminti, kelinta tai fermentuotų vynuogių sulčių taurė. Vėl persmelkia nepaaiškinamas liūdesys. Jos nėra šalia, nėra kam pazvimbti į ausį. Pasijuntu vienišas, apleistas, užmirštas… Bet neilgam. Dingteli mintis, kad manęs viešbučio kambaryje geidulingai laukia trys laukinės antys. Širdį užplūsta dėkingumo banga geram draugui iš Baltarusijos, kuris už menką paslaugą atvežė man atlygį tiesiai į Romą, į tuomet vykusią pasaulinę spaudos konferenciją „IFA 2018 GPC“. „Dikaja utka“, aš jau einu pas tave! Ramiai, tariu sau, vienam negerai, dairausi bendraminčių. Staiga prie gretimo staliuko sugirgžda kėdė, išgirstu emocingą šurmulį. Suklūstu, mėginu pagal akcentą iššifruoti, iš kurio pasaulio krašto susirinkusieji. Jaučiu, kaip mano svaigulys sklaidosi lyg ankstyvo ryto rūkas išnirus pirmiesiems saulės spinduliams. Visas vakaro įdirbis nueina ant gaidžio byzdos. Pasirodo, jie kalba man gerai suprantama kalba, diskutuoja apie muzikos įrašus. Girdžiu įtaigų ir valingą balsą dėstant, kad tiesiog būtina, tiesiog privaloma susipažinti su internetinio žurnalo „Part-Time Audiophile’s“ pateiktu geriausių 2017 metų albumų sąrašu. Šiaip ne taip sugraibęs savo išmanųjį, baksnodamas pirštais į ekraną bandau surasti nugirstą informacijos šaltinį. Aha, yra. Tą žinau, aną girdėjęs, tas neįdomu… opa! Magnifico!

Taigi, brolyčiai ir sesytės, asmeniškai Jums perduodu užjūrio žinovų ir ekspertų paskleistą žinią, kad pasaulio audiofilų bendruomenėje gerai vertinamo internetinio žurnalo „Part-Time Audiophile’s“ geriausių 2017 metų albumų sąraše – Kauno miesto simfoninis orkestras su Kauno choru, Verdi „Rigoletto“ (dirigentas Constantine’as Orbelianas, baritonas Dmitri Hvorostovsky)! Beje, šį įrašą radau ir tarp 25 geriausių 2017 klasikinės muzikos albumų, paskelbtų leidinio „The New York Times“ internetinėje versijoje.

Buvau nusprendęs daugiau nepasakoti ir nerašyti apie savo patyrimus bei keliones po garso technikos ir muzikos pasaulį. Maniau, kad tai mūsuose neverta nė sudilusio skatiko. Turbūt kaip niekad karšta vasara aptirpdė ledus, širdis vėl stipriau suplaka kažką prisiminus. Taigi, ištraukiu prieš kelis mėnesius rašytą juodraštį ir pažodžiui viską perpasakoju, taip sakant, stoju nuogu užpakaliu prieš kaitrią saulę.

Tas jaudulys, išgirdus užsieniečio tariamą mano gimtojo miesto vardą (Kaunas City Symphony Orchestra, Kaunas State Choir). Taip ir norisi pakelti taurę, priglausti prie lūpų, kažką apkabinti ir t. t. Stabteliu. Kad pajusčiau didesnę palaimą, bandau prisiminti daugiau Lietuvos atlikėjų ir muzikantų atliekamos muzikos. Savo grojaraščiuose radau tik Petro Vyšniausko džiazo kvartetą „Ieškojimai ir atradimai“ (1984 m. vinilinė plokštelė, leidykla „Melodija“). Mintyse naršau po draugų ir pažįstamų muzikos bibliotekas. Tuštuma. Na, viena kita vinilinė plokštelė, bet nė karto neklausyta per garso technikos perklausas, nieko bendra su audiofilija.

Dairausi, ką čia užkalbinus, laukinių ančių tema ir vėl aktuali. Klaidžioju, nerandu bičiulių, turbūt jau pučia į ūsą. Kažkas mane stumteli. Vos nebrinkteliu ant grindų. Atsitiesiu ir nuseku paskui. Drūta, žaismingą apdarą vilkinti moteriškė braunasi numatyto tikslo, o gal aukos link, stumdama į šalį visas kelyje pasitaikančias kliūtis. Galiausiai stabteli prie gausiai užsėsto stalo. Nematyta, turbūt ne iš konferencijos dalyvių, tuomet pamanau. Linksmai krykštaujanti kompanija visai nekreipia dėmesio į prašalaičius. Greičiausiai amerikiečiai, sprendžiu iš kalbos. Mano pavytai personai prabilus į tvirto sudėjimo vyriškį mėginu identifikuoti akcentą – kažkas iš Vidurio Europos, greičiausiai nuo Balkanų pusės. Tiesa, tolesnis monologas buvo trumpas: „Parodyk savo galą, noriu sužinot, ar tavo ilgas.“ Nesulaukusi atsakymo, dama pasišalina. Kiek nustebusį vyriškį ramina greta sėdinti pašnekovė: „Įsivaizduoji, mums, moterims, taip nutinka nuolat.“ Pasaulis verčiasi aukštyn kojomis, o gal taip ir geriau, paprasčiau, toliau samprotauju.

Ką apie tai sako mokslas? Kuo čia dėtas mokslas? Akimirksniu grįžau į ankstesnę būseną, kai minčių sandėliukuose ieškojau informacijos apie lietuviškus muzikos įrašus. Kokybiško turinio radau pakankamai, o štai su įrašo kokybe visai nekas. Dar liūdniau su patalpų akustika ir muzikinių renginių įgarsinimu – atmetus klasikinės muzikos šventoves (filharmonija ir kt.), daugiau nieko pozityvaus, nors kad būtų prieita iki vidutinio lygio (pasauliniu mastu). Pasakykit man tie, kas matę pasaulio, tie, kas myli muziką. Pavyzdžiui, užėjus į bet kurį klubą (džiazo ir kt.), koncertų salę arba muzikos renginį Europos ar tolimesnių kraštų  mieste arba miestelyje, palyginus su tuo, ką matome ir girdime savo šalyje, turėtų apimti liūdesys. Kadaise Vroclave su gera kompanija siautėjome vietiniuose džiazo klubuose ir baruose. Atrodytų, kas čia tokio, tai tik Lenkija, bet kiekvienoje aplankytoje vietoje muzika skambėjo ypač kokybiškai ir gyvai. Kai į tai atkreipiau dėmesį, mano kompanionas drėbtelėjo savo išmone: „Lietuvoje komercinių patalpų, renginių bei koncertų įgarsinimu užsiima patys nuobodžiausi ir blaiviausi žmonės.“ Nei pritariu, ne prieštarauju, bet… kur tie mūsų mokslininkai?

Tie, kas daug metų domisi garso technika, ne kartą ir ne du yra girdėję pamokslaujant vietinius specialistus, kad, norint kokybiško garso, reikia remtis mokslu. Tai prašau man pasakyti, kur Lietuvoje (dabar ar sovietmečiu) yra (buvo) ruošiami tie mokslininkai? Kokioje aukštojo mokslo įstaigoje yra pilnavertės specializuotos akustikos bei garso atkūrimo technikos studijos, mokslinių tyrimų laboratorijos ir kt.? Na gerai, sovietmečiu kažkur, kažką nukopijuodavo nuo japonų ar amerikiečių. Tuomet didžiausi protai dirbo karinėje bei kosminėje pramonėje, tokie jau laikai buvo. Šiame dešimtmetyje Lietuvoje sėkmingai veikia kelios smulkios gamyklėlės, keli lietuviški prekių ženklai sulaukė tarptautinio pripažinimo. Bet jų produkcija yra patefonai ir jų priedai, lempiniai stiprintuvai, skaitmeniniai-analoginiai keitikliai, net ir lempiniai CD grotuvai, visi jie prieštarauja tam anam, tų anų deklaruojam mokslui. Beje, turime ir vieną plačiai pripažintą garso kolonėlių gamintoją, dar kelis perspektyvius (kad tik neliktų amžinai perspektyvūs). Tai kas tuos mokslininkus nustūmė į tokį gilų pogrindį, kad jie tik kritikuoja, bet nieko konkurencingo pasaulinėje rinkoje nesukuria? Sakyčiau, pas mus per ilgai užsitęsęs serialas „Game of Sofas“ („Sofų žaidimai“).

Visa tai rašau, nes noriu pasakyti, kad namų garso sistemų rinką valdo muzikos entuziastai. Tie, kas kuria įrenginius, pirmiausia yra entuziastai, o tik po to inžinieriai; tie, kas parduoda techniką, pirmiausia yra entuziastai, o tik paskui verslininkai ir t. t.  Tie, kurie naudoja namų garso sistemas, yra dar didesni entuziastai, vertinant pagal tai, kiek jie pastangų, lėšų ir laiko įdeda, norėdami įsigyti kokybišką techniką.

Kasmet vyksta įvairūs garso technikai skirti renginiai, pritraukiantys gausius būrius entuziastų. Tačiau yra viena vieta, kur galima ypač plačiai pažiūrėti į visą vartotojų elektronikos rinką. Tai kasmet, rugsėjo pradžioje, Berlyne vykstanti grandiozinė paroda IFA. Nuo elektroninio dantų šepetuko iki didelių šaldytuvų, dar didesnių TV ekranų bei naujausių garso atkūrimo technologijų. Šio renginio preliudija su žiniasklaidos atstovais kasmet prasideda balandžio antroje pusėje, dažniausiai kuriame nors Viduržemio jūros regiono kurorte. Visos, visų pasaulio vartotojų elektronikos rinkų apžvalgos, analizės, prognozės ir kt., viskas vienu metu iš pirmaujančiųjų pasaulio specialistų. Nors ten lankausi jau trylika metų, kaskart randu kažką nauja bei vertinga. Šiemet pasaulinė konferencija „IFA 2018 GPC“ vyko Italijoje, Romos mieste. Apie tai jau užsiminiau teksto pradžioje.

Šiemetinė paroda „IFA 2018“ duris Berlyne atvers rugpjūčio 31–rugsėjo 5 dienomis. Mano galva, tuo periodu Lietuvoje turėtų būti uždarytos visos parduotuvės (įskaitant internetines) ir visi prekybos centrai, prekiaujantys buitine bei garso ir vaizdo technika, o jų pardavėjai ir vadybininkai išsiųsti stažuotis į Berlyną. Taip norėtųsi kuo greičiau atsikratyti provincialumo likučių nors vartotojų elektronikos srityje. Taip pat tie, kas ketina artimiausiu metu įsigyti naują skalbyklę, orkaitę, gartraukį ar pan., pakampėse ieško informacijos apie produktus ir man dėl to džiovina galvą. Marš visi į BERLYNĄ, į „IFA 2018“. Be didesnio vargo ten ir su automobiliu galima nuvykti.

Nuorodos:

https://parttimeaudiophile.com/2017/12/31/part-time-audiophiles-favourite-albums-of-2017/

https://www.nytimes.com/2017/12/13/arts/music/best-classical-music-recordings-2017.html

https://b2b.ifa-berlin.com/

There are no comments yet

Why not be the first

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 45 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Atgarsiai iš „X-Fi Show 2018“

Kaskart sugrįždamas į Olandiją (Nyderlandus) jaučiu ypatingą jaudulį, sentimentus ir visišką atotrūkį nuo realybės. Juk...