Gyvenimas be „Stereo“ yra klaida (STUDIO archyvas)

 

 

Turbūt, pats nešališkiausias Lietuvoje, audiofilijos reiškinio ir jos atributų vertintojas

Turbūt, pats nešališkiausias Lietuvoje audiofilijos reiškinio ir jos atributų vertintojas

 

 

Pirmą kartą su Audriumi Šulcu susitikome ką tik po studijų baigimo. Jis filosofijos mokslus krimto Maskvoje, aš žurnalistikos – Vilniuje. Tuo laiku susikūrė „Baltų lankų“ klubas (dabartinės leidyklos pirmtakas), kuris rengė filosofines diskusijas. Pamenu, Audrius „taršydavo“ visus autoritetingus to meto filosofus, neatleisdamas jiems bet kokio minties atsipalaidavimo. Vėliau jis dalyvavo Lietuvos „kapitalizmo statybose“, su partneriu pradėjo dažų verslą (beje, JAV gaminti dažai buvo išties puikios kokybės), kurį netrukus paliko ir pasirinko „nerimtą“ gyvenimo būdą. Kartą  Audrių sutikau Palangoje, prazvimbiantį su trisdešimt septynerių metų senumo beveik suremontuotu kabrioletu „Austin Healey Sprite“, sustojusį prie pusrūsio „Feliksas“. Kiekvieną vakarą ten grodavo gyva muzika, atliekama virtuozo klavišininko ir būgnininko. Audrius džiaugėsi Palanga sakydamas, kad Feliksas su Mekioniu jam patinka labiau, negu vieninteliame lankytame muzikiniame bare „House of Blues“ (Čikagoje). Tačiau labiausiai nustebau, kai jį sutikau „Studio“ žurnalo pristatymo vakarėlyje. Paaiškėjo, kad Audrius jau senokai serga audiofilų liga, vėl aktyviai ginčijasi, tik šį kartą „Gramofono“ forumuose internete bei garso aparatūros ekspertų vakarėliuose. Mūsų redaktorius Raimondas prisipažino, kad bandydamas su juo diskutuoti pritrūkdavo kvapo, ypač, kai Audrius pasitelkdavo visus filosofinių diskusijų įgūdžius ir tiesiog įsprausdavo pašnekovą į kampą.

Taigi su Audriumi Šulcu sutarėme pasikalbėti apie garso aparatūros pomėgio prasmę. Šį kartą susitikome Vilniuje, jo mėgstamame restorane „Neringa“.Juokaudami prieš pokalbį prisiminėme, kad šiame restorane garso įrašais pirmieji susidomėjo Rusijos KGB atstovai, septintajame dešimtmetyje slapta įrašinėję dabar jau įžymių lankytojų pokalbius. Mikrofonai būdavo pritvirtinti po kiekvienu staliuku. Patikrinome. Gaila, jų jau nebėra.

Simfoninis orkestras namuose

Mokykloje, kaip ir daugelis, pirmiausia susidomėjau roko muzika, pas turtingesnius draugus klausydamasis vinilinių plokštelių arba garsajuosčių. Įrašų buvo sunku gauti, o suradus apimdavo didelis džiaugsmas. Iš naujo muzika užvaldė prieš keletą metų. Nors esu baigęs humanitarines studijas, o mokykloje net mokiausi sustiprintos literatūros klasėje (košmaras), man labiau patinka fizika, mėgstu diskutuoti su inžinieriais, o ne humanitarais. Ypač domiuosi naujos garso aparatūros, stiprintuvų, laidų tyrinėjimais. Susipažinau su visų Vilniaus garso aparatūros salonų šeimininkais, prisipirkau visų įmanomą laidų komplektų, išbandžiau skirtingas garso sistemas, apie garso atkūrimą itin mėgstu skaityti diskusijas internete. Beje, sukaupęs daugiau žinių apie garso pasaulį nustebau, kad lietuvių audiofilų išsprusimo lygis aukštas. Teko skaityti, kaip du didžiausi stiprintuvų gamintojų guru, Charlesas Hansenas (Ayre) ir Nelsonas Passas (Pass Labs), pagarbiai atsakinėjo į paslaptingų lietuviškų personažų Elniukų užduotus klausimus. Tai tas pats, kaip apie automobilius kalbėtis su Enzo Ferrari! Mūsiškiai kartais pernelyg kuklinasi, manydami, kad būdami lietuviais gali diskutuoti tik kaip provincialai.

Aš pats dalyvauju forumuose kaip mokinys. Susidomėjęs skaitau, kaip dešimtis metų su skirtingais laidais tarp aparatūros pralandžioję žmonės ima užrašinėti savo praktinius pastebėjimus. Yra ko iš jų pasimokyti ir gauti įkvėpimo. Prieš trejetą metų Lietuvoje buvo mažiau galimybių išbandyti geriausius pasaulio gaminius. Naršiau internete, godžiai rinkausi informaciją, tačiau kiek galima geros aparatūros klausytis „teoriškai“? Kai tampi audiofilu, norisi visko ir kuo daugiau. Perki vieną, antrą, trečią įrenginį ir savo rūsį ar sandėlį apkrauni nereikalingais daiktais. Tai vardan ko šis entuziazmas? Manau, audiofilus galima palyginti su kolekcionieriais. Tačiau muzikinio garso kolekcionieriai turi tam tikrą pranašumą prieš, pavyzdžiui, dailės kūrinių rinkėjus. Gaudamas vidutinį atlyginimą, nepajėgsi susipirkti visų geriausių pasaulio menininkų kūrinių ir negalėsi grožėtis jais namuose. Tačiau geriausių muzikos kūrinių savo namuose galima klausytis lyg būnant gyvo garso koncerte. Sakoma, kad garso aparatūra brangi, tačiau pabandykite pasikviesti orkestrą, kad jums pagrotų Čaikovskio uvertiūrą. Pernelyg brangu? Tačiau šį prabangos jausmą namuose gali patirti kiekvienas, klausydamas muzikos su labai kokybiška garso atkūrimo aparatūra. Tereikia noro…

Galingesnis „BMW“ ar geresnės kolonėlės?

Kai manęs paklausia, kokios muzikos klausausi, atsakau, kad tos, kurios nemėgstu. Kokybiškas garsas leidžia suprasti ir pamėgti naują (arba seną) muziką. Be to, muzikos klausymasis leidžia keliauti laiku. Kai klausausi autentiškai atkuriamo garso, tarsi keliauju laike, persikeliu į kitas šalis, pajuntu jų tautų dvasią. Kartais esu septintajame dešimtmetyje, keliuosi į devynioliktą amžių ar šokteliu į bliuzo atsiradimo laikmetį.

Taip, norint gero garso, būtina ne tik investuoti, bet ir išmanyti, kaip kolonėles išdėstyti patalpoje, kokiais laidais sujungti aparatūrą. Kiekvienas laiptelis aukštyn, gerinant savo sistemą, brangiai kainuoja. O kiek kainuoja malonumas keisti automobilius? Kiek pinigų „suryja“, pavyzdžiui, automobilio BMW 735 pakeitimas į BMW 745? Ar ne geriau už tuos pinigus įsigyti kokybišką garso aparatūrą (patariu rinktis „Volkswagen Passat“). Manau, dabar labai svarbu atitraukti žmones nuo minties, kad, leisdami pinigus madingiems drabužiams ar papildomam kvadratiniam buto metrui, jie pagerina savo gyvenimo kokybę. Taip nėra. Žymiai daugiau gali suteikti muzika.

Dažnai girdžiu kalbant: „Aš neturiu klausos, kam man ta muzika, kam garso sistema?“. Bet jei neturi klausos, tai dar nereiškia, kad negirdi. Tik negali tiksliai atkartoti. Gera garso aparatūra tame pačiame kūrinyje gali padėti išgirsti „daugiau“ muzikos.Ypač žmonėms, kurie turi klausos sutrikimų.

Mano manymu, ypatingai gerą klausą turintys muzikantai gali apsieiti be ypatingų kolonėlių ar stiprintuvų. Juos vadinčiau melomanais, galinčiais džiaugtis ypatingu kūriniu, grojamu net per radijo tašką. Tiems, kas išmano muziką, labai gera garso aparatūra nebūtina, o tiems, kam trūksta žinių, – privaloma.

Sunku pasakyti, ką muzika reiškia žmogui, tačiau neabejotinai labai daug. Aplenkdama racionalų mąstymą ji veikia emocijas. Tai toks „tinginio džiaugsmas“, kai gali suvokti nuostabiausius dalykus nieko negalvodamas. Muzikos klausytis ir ją išgyventi žymiai lengviau, nei skaityti ar net žiūrėti televiziją. Skaitydamas turi sukaupti dėmesį ir mintis, o klausydamasis gali užsimerkti. Tai kodėl nepasinaudojus tokia unikalia galimybe lengvai pajusti nuostabius dalykus? Ne veltui vokiečių filosofas Nyčė teigė, kad gyvenimas be muzikos yra klaida. Beje, ši mintis yra mano mėgiamų kolonėlių reklaminis šūkis.

Verta domėtis ištakomis

Kai susidomėjau garso aparatūra, pradėjau gilintis, kokios jos ištakos. Suintrigavo. Viename leidinyje perskaičiau, kad geros garso aparatūros atsiradimą nulėmė kinas (PA – „Public Address“, liet. viešųjų vietų įgarsinimas) ir radijas.

Pavyzdžiui, tokios autoritetingos kompanijos kaip škotų „Tannoy“ ar amerikiečių „Klipsch“ savo veiklą pradėjo nuo viešųjų vietų ir kino filmų įgarsinimo. Jų gaminamos didelės, dažnai kampinės, ruporinės kolonėlės – audiofilo svajonė.

Kita epocha susijusi su radiju. Pokario metais BBC radijo inžinieriai staiga suprato, kad radijo transliacijos ir garso atkūrimas pasiekė gana aukštą lygį. Todėl prireikė transliacijos kokybės kontrolės. Taip atsirado mums įprastos, nedidelės (vėliau didesnės) stačiakampės buitinės kolonėlės. Tai BBC modelis LS3/5A. Jos buvo skirtos stebėti („monitorinti“) transliacijų kokybę garso inžinieriaus darbo vietoje. Šie įrenginiai buvo maži, bet kokybiški, todėl labai patogūs mobiliose studijose. Pirmosios pagamintos šio tipo kolonėlės dabar yra „aukso vertės“. Ne viena Anglijos kompanija, gaminanti kolonėlės, savo veiklą pradėjo gavusi BBC licenziją gaminti LS3/5a garso monitorius.

Mano manymu, Lietuvoje būtina įkurti visuomeninį garso aparatūros muziejų, kuriame žmonės galėtų pamatyti ir sužinoti tai, ko negalėjo už „geležinės uždangos“. Pasiklausyti „senų“ garsų, kad galėtų lengviau vertinti šiuolaikinius garso atkūrimo technikos „stebuklus“. Taip pat nereikėtų pamiršti tarybinių „High End“ klasės įrenginių, suteikdavusių tiek džiaugsmo.

Manau, ir jūs savo žurnale turėtumėte aprašyti intriguojančią garso aparatūros evoliuciją. Svarbu, kad jūsų skaitytojai suvoktų visus niuansus, skiriančius vienas garso atkūrimo technologijas nuo kitų. Tai žymiai geriau už kulinarijos gudrybes – netukina. Be to, domintis garso technika anksčiau ar vėliau atsiranda galimybė pasiklausyti muzikos. Smagu…

One Comment

  • Česlovas P. parašė:

    Nebuvau skaitęs šio straipnsio su/apie Audriumi Šulcu – teisingos mintys!
    Ačiū.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 47 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Cambridge Audio EDGE NQ

Labai geras tinklo grotuvas – Cambridge Audio EDGE NQ. Išties geras, juolab kad kokybiškų tokio...