Garsas, spalvos ir amžinybė

„Mes – tik praeiviai, tik šio pasaulio svečiai. Mūsų dienos žemėje – tarsi šešėlis, išnykstantis be vilties ˂…˃“, – rašoma knygų knygoje.

Nesutinku. Nors esu katalikas ir nesiruošiu išsižadėti savo tikėjimo, man priimtinesnė vientiso informacinio lauko teorija (Maharishi Mahesh Yogi).

Pavyzdžiui, yra meno kūrinių, kuriuos regint arba girdint galima pajusti amžinybės prisilietimą. Jie persmelkia visą kūną iki pat nervų galiukų. Tai pavadinčiau vibracijomis, nors nesu, kaip čia pasakius, labai jau susiliejęs su visata. Žodžiu, yra kažkas, ko negalima perteikti žodžiais, bet tikriems menininkams tai pavyksta įkūnyti drobėje arba išlieti į sielą drebinančią melodiją. Apie vibracijas dažniausiai kalba tie, kas patys nesugeba kurti, nebent kopijuoti. Kosmosas, planetos, žvaigždynai… Iš ten dvelkia tik šalčiu. Tikroji šiluma sklinda iš žmogaus vidaus.

Daugybę metų buvau lyg apsėstas namų garso sistemų, garso atkūrimo įrenginių –  juose mane domino vien techniniai duomenys bei technikos laimėjimai, leidę pasiekti vieną ar kitą naują garso atkūrimo parametrą. Ilgainiui ėmiau pastebėti, kad, išskyrus skaičius duomenų lentelėse, niekas akivaizdžiai nesikeičia. Per laiką supratau, kad kuo daugiau pasineri į skaičius, tuo labiau atitolsti nuo muzikos. Stipriausia sąsaja tarp garso atkūrimo įrangos ir muzikos yra menas. Sukurti, atlikti ir įrašyti muzikinį kūrinį yra toks pats menas, kaip ir sukonstruoti namų garso sistemą. Ir vienur, ir kitur yra savo srities genijų, kurių kiekvienas prisilietimas gali tapti meno kūriniu.

Vienas iš būdų paaiškinti muzikos poveikį klausytojui popieriaus lape yra ne matematinės formulės, o spalvos, tapyba. Ganėtinai neseniai susidomėjau šiuolaikiniu menu. Tai, kas vos prieš keletą metų atrodė kaip keista teplionė, tapo naujais vartais į žmogaus emocijų pažinimo gelmes.

Taip jau nutiko, kad prieš kelerius metus mano draugų ir pažįstamų gretas ėmė pildyti menininkai: tai tapytojas, tai skulptorius, keramikas ar net meninio stiklo kūrėjas. Nesu tikras, ar aš jau kažkur nuplaukiau, ar priešingai – priplaukiau prie naujų pažinimo krantų.

Viena harmoningiausių meno ir technikos simbiozių.

Kartais užtenka vieno žingsnio, kad perliptum per save arba pakiltum aukščiau. Dar viena nauja pažintis ir vienu sykiu du žingsniai – per save ir į priekį. Netikėtai sutikau žmogų, daug metų besidomintį šiuolaikine garso technika ir šiuolaikine tapyba. Jo namuose išvydau turbūt vieną harmoningiausių meno ir technikos simbiozių. Itin išraiškingą ir tuo pat koherentišką aplinką.

Tą dieną prisiminiau, jog jaunystėje aktyviai praktikavau jogą. Diena iš dienos sunkaus darbo, kad atsivertų kažkokie kanalai. O čia kaip spragtelėjimas pirštais – įžengi pro duris ir viskas tampa aišku. Panašų skaidrumo efektą esu patyręs, kai pirmą kartą pamačiau ir išgirdau „Technics SB-10000“ garso kolonėles. Tiesa, tuomet mane pavergė sklindanti muzika, įrašų gausa bei įvairovė.

Beje, aš buvau ne šiaip jogas, o skraidantis (Sidhi). Puikiai žinau, ką reiškia perlipti per save: kai jautiesi prašviesėjęs ir sukaupęs neišpasakytai vertingų žinių ir įgūdžių. Kai manai esąs aukščiau kitų ir degi noru visiems sutiktiems žarstyti išminties krislus, visus mokyti ir gydyti.

Nevyniodamas į vatą pasakysiu, kad ganėtinai skeptiškai žiūriu į „Sonus Faber“ garso kolonėles ir „Audio Research“ elektroniką. Ypač po to, kai abu šiuos prekių ženklus (kartu su „McIntosh“) įsigijo bendrovė „Fine Sounds Group“, vėliau tapusi „McIntosh Group“. Kažkaip nepasitikiu tomis gamintojų grupėmis, kai prekių ženklai eina iš rankų į rankas.

„Sonus Faber AMATI Futura“, „Audio Research CD9“, „Audio Research GSPre“, „Audio Research GS150“ ir „Tandber TD 20A“.

Tad per pirmą apsilankymą pas šiuolaikinės tapybos ir garso technikos žinovą išreiškiau savo skeptišką nuomonę apie jo turimą namų garso sistemą: garso kolonėlės „Sonus Faber AMATI Futura“, kompaktinių diskų grotuvas „Audio Research CD9“, pradinis stiprintuvas „Audio Research GSPre“ ir galios stiprintuvas „Audio Research GS150“. Kita vertus, man nebūtų užtekę tvirtų argumentų diskusijai apie šiuolaikinę tapybą. O toje aplinkoje menas, technika ir muzika, kaip minėjau, glaudžiai susiję. Prisipažinsiu: labai knietėjo siūlyti permainų, patobulinimų, primygtinai piršti savo nuomonę. Ir iš kur tas noras pagelbėti, kai tavęs niekas neprašo? Ai, prisiminiau – tai  „tamsos valdovo“, kurio vardo geriau garsiai netarti, šešėlis. Kartais trūksta tik taurelės romo, kad perliptum per save. Arba prisiminti, ką ne kartą esu sakęs: geriausios tos namų garso sistemos, kurių jų savininkai tiesiogiai dalyvavo renkant įrangą, derinant ir taikant prie individualių poreikių. Žodžiu, būtina matyti bendrą vaizdą, o ne atskiras detales.

Ką galima komentuoti, kai erdvėje srūva laikui nepavaldi muzika, o akis glosto nuostabūs paveikslai, pasakojantys neįtikėtinas istorijas ir perteikiantys visą pasaulio grožį bei bjaurastį?

Šių namų sienas puošia Rimo Zigmo Bičiūno, Prano Gudaičio, Leonardo Tuleikio, Algimanto Stanislovo Kliaugos, Silvestro Džiaukšto, Broniaus Gražio, Aloyzo Stasiulevičiaus ir kt. tapytojų darbai. Kolekcijos savininkas bendrauja su dailininkų individualistų grupe.

Paveikslų kolekcijoje yra dailininkų individualistų grupes narių darbai.

Norėčiau pacituoti tapytoją Audronę Petrašiūnaitę (viena ryškiausių lūžio kartos atstovių): „Jei paveikslas geras, nesvarbu, kas jame pavaizduota – senatvė, mirtis ar Kristaus nukryžiavimas. Net ir tokiu atveju tai nebus negatyvus darbas. Žinoma, jis gali šiek tiek veikti žmogų, bet profesionalios dailės kūrinys nėra glostomas katinas, nėra tortas. Tai – kūrinys, su kuriuo gyvendamas tu irgi turi kažkiek keistis ir prie jo dirbti. Tapyba nėra masažo kabinetas, ji nebūtinai teikia malonumą.“

Šiuolaikinio meno ir namų garso sistemų simbiozė yra unikali tik tuo atveju, jei sukurta žmonių, gerai išmanančių meną ir garso techniką. Čia svarbu ne tik turinys, bet ir pateikimas, ekspozicija. Tuo išskirtinumu ir pasižymi mano pateiktas pavyzdys.

Tačiau kartais kas nors pasiūlo prabangų konjaką plastikiniame indelyje arba vidutinės kokybės taurųjį gėrimą krištolinėje taurėje. Ką pasirinktumėte Jūs? Gali būti pačios progresyviausios idėjos, kad ir apie muzikos magiją, bei jei jos supakuotos tualetiniame popieriuje, tiek ir tevertos.

 

P. S.

Visai neseniai teko rankose laikyti tikrą kataną (japoniškas kardas), pagamintą pripažinto Japonijos meistro. Atrodė, jog kardas virpa. Rankose laikiau daiktą, įkūnijantį kovos menų, kalvystės bei išskirtinės kultūros amžių tradicijas. Menkai ką išmanau apie šaltuosius ginklus, bet galiu pasakyti, kad jutau vibracijas.

 

Rašydamas šį tekstą klausiau Benjamin Clementine albumą „At Least For Now“, The Nightwatchman albumą „One Man Revolution“ ir Brian Bromberg albumą „Woodo“.

Benjamin Clementine albumas „At Least For Now“

The Nightwatchman albumas „One Man Revolution“

Brian Bromberg albumas „Woodo“

4 komentarai

  • Aurimas parašė:

    Sveiki,
    Įdomus straipsnis. Ačiū! Nors jis jau senai parašytas, bet norisi daugiau komentarų apie garso sistemą šiuose namuose (nors, kogero, tai nebuvo straipsnio tikslas). Kodėl skeptiškas vertinimas? Gal galima daugiau detalių?

    • Raimondas Celencevičius parašė:

      (…) ganėtinai skeptiškai žiūriu į „Sonus Faber“ garso kolonėles ir „Audio Research“ elektroniką. Ypač po to, kai abu šiuos prekių ženklus (kartu su „McIntosh“) įsigijo bendrovė „Fine Sounds Group“, vėliau tapusi „McIntosh Group“.
      Visgi manau, kad ši stereosistema tinkamai integruota į namų aplinką, atitinka vartotojo lūkesčius. Nenoriu komentuoti atskirų komponentų, nes mano lūkesčiai namų garso sistemai – kitokie 🙂

  • irgi Aurimas parašė:

    Įdomiai!
    Beje, praktinis klausimas – maloniai už akių „užkliuvo“ istorijaus herojaus technikos spintelė (hifi rack). Gal kartais žinomas gamintojas/modelis?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 47 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Cambridge Audio EDGE NQ

Labai geras tinklo grotuvas – Cambridge Audio EDGE NQ. Išties geras, juolab kad kokybiškų tokio...