Déjà vu Lisabonoje („IFA GPC 2017“)

Prancūzų žurnalistas prisispyręs mane kamantinėja, kokios Rytų Europos moterys (kaip, kur ir kiek). Aš jam pasakoju, o jo veide ryškėja grimasos – nuo skausmo iki nepakeliamo susižavėjimo. Nuostaba pereina į euforiją, galiausiai ima tvinkčioti akies vokas… Pastebėjęs, kad žmogelį gali ištikti apopleksija, aš nutilau. Na, galbūt kiek pagražinau, sutirštinau spalvas, įpainiojau į pasakojimą nešvankių fantazijų. O gal man tiesiog nepatinka toks ciniškas požiūris į moteris, tad mažumėlę pasišaipiau iš pašnekovo. Tai nutiko prieš 12 metų, pirmame IFA GPC (IFA global press conference) suėjime, Atėnuose.

„IFA GPC 2017“ konferencija vyko Lisabonoje. Amžina draugystė su IFA.

Šiemet „IFA GPC 2017“ konferencija vyko Lisabonoje (Portugalija) balandžio 20–23 dienomis. Pagrindinė renginio žinutė – didžiausia pasaulyje vartotojų elektronikos ir buitinės technikos paroda IFA veiks Berlyne, „Messe Berlin“ parodų rūmuose, rugsėjo 1–6 dienomis. Beje, parodos atidarymo proga įvyks legendinės grupės „Yello“ koncertas.

Kaip ir pastaraisiais metais, oficialioje IFA GPC konferencijos programoje daugiausia dėmesio buvo skirta vartotojų elektronikos ir buitinės technikos pasaulio rinkų apžvalgoms. Aptartos rinkos tendencijos ir perspektyvos, bandyta įžvelgti arba nuspėti technologijų pokyčius artimiausioje ateityje. Kita, tikresnė priežastis kasmet sukviesti specializuotos žiniasklaidos atstovus į prabangų keturių dienų renginį – užtvirtinti, t. y. aplaistyti, IFA parodos organizatorių ir žiniasklaidos bei viešųjų ryšių atstovų bendradarbiavimą.

Apie 300 žiniasklaidos darbuotojų iš maždaug 60 pasaulio šalių.

Apie 300 žiniasklaidos darbuotojų iš maždaug 60 pasaulio šalių ir visų žemynų (išskyrus Antarktidos pingvinus) susirenka kartą per metus savęs parodyti ir į kitus akis paganyti. Kaskart vis kitoje Viduržemio jūros regiono vietoje (išimtis buvo tik kartą – Honkongas, Šendženas) kyla didžiulis šurmulys. Ten mes kalbame, apkalbame, šaipomės iš kitų ir savęs, dalijamės patirtimi, pastebėjimais ir atradimais. Daugiau nei pusė dalyvių susitinka nuo pat pradžių, tarp jų ir aš.

Ketvertas iš Lietuvos. Gražus jaunimas ir aš viduryje.

Ir vėl tas mano prakeiksmas, vėl greta manęs nuostabios Rytų Europos moterys (žinau, kad JT žemėlapyje mes – Šiaurė Europa, bet kam tai rūpi). Ir vėl tie žvilgsniai, klausimai, derinimai ir pasiūlymai tarpininkauti (pasaulinės žiniasklaidos vyriškos dalies atstovų). Va, prisėdi prie rusų delegacijos ir jokių asmeninių temų. Šįsyk net pasitaikė proga pakalbėti apie žodžio laisvę, nepriklausomą spaudą ir apie tai, kuris blogis didesnis – politinė ar komercinė cenzūra. Kiek kitu kampu apie tai. Mat bendraujant su Jaroslavu Vorobjovu ir Dmitrijum Lovcovskiu mane persmelkė keistas déjà vu pojūtis.

Jaroslavas – buvęs žurnalo „Potrebitel Video&Audio“ redaktorius, o dabar internetinės svetainės Avreport.ru steigėjas ir savininkas. Beje, J. Vorobjovas studijavo Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete fiziką ir radioelektroniką, savo tėvynėje yra pripažintas garso ir vaizdo technikos specialistas.

Dmitrijus Lovcovskis – ilgametis žurnalo „Salon Audio Video“ darbuotojas, žurnalistas, rašantis apie garso ir vaizdo techniką, dabartinio Salonav.com internetinio žurnalo bendradarbis. Dmitrijus yra baigęs žurnalistiką Maskvos valstybiniame M. V. Lomonosovo universitete, dirbęs radijuje, įvairiuose leidiniuose, buvo net žurnalo „Vinomanija“ vyriausiuoju redaktoriumi.

Dar reikėtų paminėti rusiškus žurnalus „Stereo & Video“ (buvo leidžiamas nuo 1993) bei „AudioMagazine“. Tiesa, jų atstovai neatvyko į šiųmetę IFA GPC konferenciją. Kuo gi čia dėti šie rusiški leidiniai? Ogi daug kuo.

Prie vieno „IFA GPC Gala“ stalo susėdusi spalvinga kompanija – rusai, lietuviai (nuotraukoje nusisukę), baltarusis, slovėnas ir amerikietis.

Maždaug prieš 15 metų Lietuvoje ėmė dygti specializuoti žurnalai apie vartotojų elektroniką. Viename jų aš pradėjau savo karjerą kaip garso ir vaizdo technikos apžvalgininkas. Gali kas ką nori sakyti, tačiau ganėtinai ilgą laiko tarpą nemaža dalis lietuviškų teminių leidinių tekstų buvo žodis žodin nuveidrodžiaujami (kažkaip geriau skamba nei kopijuojami) nuo rusiškų žurnalų (paprasta išversi, bendri produktai rinkose, menkai tikėtina, kad kils problemų dėl autorinių teisių). Populiarūs informacijos šaltiniai buvo „Salon Audio Video“ ir „Potrebitel“. Beždžioniaujama buvo ir nuo „Stereo & Video“ bei „AudioMagazine“ leidinių puslapių. Čia vėl mane nusmelkė déjà vu jausmas. Kai kalbi su žmonėmis, iš kurių, galima sakyti, neakivaizdiniu būdu mokeisi, ir kuo puikiausiai atpažįsti ir perkandi specifinius, tik jiems būdingus posakius. Apie tai per pokalbį ir užsiminiau J. Vorobjovui ir D. Lovcovskiui. Jokių priekaištų ar nuostabos jų veide. Tarytum taip ir turėjo būti. Kai patys sakė, tuomet jie dalijosi savo patirtimi ir pastebėjimais su skaitytojais, o dabar apgailestauja tik dėl to, kad neišliko popieriuje spausdintų žurnalų.

Nuotraukoje su Jaroslavu Vorobjovu.

Turbūt vienintelis iš nedaugelio originalaus turinio ledinių tuomet buvo „Naujoji komunikacija“, kuri iš savo autorių užaugino net keletą Lietuvos IT specialistų kartų.

Turiu pabrėžti, jog kalbu ne apie adaptuotus užsienio žurnalus, o tuos, Lietuvoje sugalvotus ir leistus. Tuo pat noriu pasakyti, kad specializuoti spaudiniai, ypač garso ir vaizdo technikos tema, buvo ir yra įdomūs tik siauram skaitytojų ratui. Tokių žurnalų mėnesinis tiražas niekuomet neperkopia 400–1 200 vienetų pardavimo ribos. Tad toks ir nuotolis. Kita kalba apie tuomet ypač paklausius moteriškai auditorijai skirtus žurnalus (mados, laisvalaikio, gyvenimo būdo), tokius blizgius, spalvotus ir storus. Tuos, kurie galingais srautais siurbė reklamdavių pinigus. Na, spėkite: kokia buvo nemažos jų dalies turinio kilmė? Aha.

Tai kaip ten su ta žodžio laisve? Ar blizgučiais padabintais, abejotinos kilmės turiniu užpildytais popieriniais segtuvais nebuvo trypiama tikroji žiniasklaida? Kažkaip labai jau sklandžiai perėjome nuo sovietinės politinės prie nepriklausomos komercinės cenzūros (kas moka, tie ir muziką užsako). Manau, kad galiausiai grįžo į mūsų kraštus ir politinė žiniasklaidos priespauda. Tiesa, reikia dėkoti internetui ir naujienų portalams, dėl kurių didėjančios spartos praslysta vis daugiau tiesos.

Nuotraukoje su Dmitrijum Lovcovskiu.

Grįždamas prie paminėtų rusų ekspertų, norėčiau pateikti keletą fragmentų iš mūsų pokalbio su Dmitrijumi Lovcovskiu. Įdomu tai, kad žurnalą „Salon Audio Video“ 1995 metais įkūrė rusų bendrovė „Inforcom“, tuomet atstovavusi tokiems prekių ženklams kaip „Polk Audio“, „Rega“, „Bryston“. Pradžioje startavęs kaip visiškai komercinis projektas, steigėjų pasamdytų aukštos klasės garso ir vaizdo technikos specialistų dėka netruko tapti įtakingu leidiniu Rusijoje ir už jos ribų. Žurnalui įgavus didžiulį skaitytojų pasitikėjimą, savininkai uždraudė redakcijai pirmas lyginamųjų testų vietas skirti  „Inforcom“ produkcijai. Taip jie siekė prekybą garso ir vaizdo technika visiškai atriboti nuo leidinio turinio. 2015-aisiais, nutraukus popierinio „Salon Audio Video“ leidybą, jo savininkai visas žurnalo teises nemokamai perleido redakcijai. Šiuo metu internetinis žurnalas Salonav.com yra aktyvus ir visiškai nepriklausomas, taip pat jame laikomas visas popierinių leidinių archyvas.

Svarbu, kad būtų kam kurti turinį, o šiais laikas (kaip ir anais) yra įvairiausių būdų apeiti cenzūrą. Vargas tik su tolerancija, kai negali tikru vardu vadinti nei kai kurių dalykų, nei procesų.

Gyva muzika. Užburiančios portugališkos melodijos.

P. S.

Vos nepamiršau papasakoti, kaip kartą IFA GPC renginyje apsikvailinau taip, kad neturėjau kur akių pasukti. Tikriausiai žinote tą jausmą, kai nutvilko gėda už kitą, už jo darbus ar žodžius. Dar nemaloniau, kai gėda praryja tave patį. Iki šiol nesuprantu, kaip galėjau taip apsirikti. Buvau praradęs nuovoką ir visiškai išmuštas iš vėžių.

Tai nutiko prieš keletą metų. Kalbu aš su namų garso sistemų užsienio specialistais, pateikiu jiems Lietuvoje sumeistrautų AS NIDŲ bukletą, apsiputojęs įrodinėju, kad tai geriausia pasaulyje akustinė sistema. O jie, nesusipratėliai, rodomąjį pirštą prie smilkinio sukioja. Kur ten, toks mažas aukštadažnio ruporas sukergtas su tokiu dideliu žemadažniu garsiakalbiu. Kokie garsai bus vidutinių dažnių diapazone?! Kas per forma? Kažkoks nevykęs eksperimentas septintojo dešimtmečio stiliumi. Na taip, ir šiemet manęs paklausė keletas draugelių, gal dar turiu kokią nesąmonę parodyti.

 

There are no comments yet

Why not be the first

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

More 47 posts in Apžvalgos category
Recommended for you
Cambridge Audio EDGE NQ

Labai geras tinklo grotuvas – Cambridge Audio EDGE NQ. Išties geras, juolab kad kokybiškų tokio...